Man sakė

Man sakė: laikas nusileist ant žemės,
Užteks skraidyt virš debesų -
Aš supratau: teks imti kirvį ir tašyt eilėraštį,
Bet vėlgi -
        aš juk moteris esu -
Gal man eilėraštį numegzti ar susiūti
Iš išardytų siūlų, panešiotų skudurų,
Gal sulipdyti iš nuo sienų nuplėštų tapetų?
        O, matė jie daug meilės scenų,
        Matė ir šeimyninių karų,
        Matė ir vienatvę - nykią, gūdžią,
        (Na, ko gi palubėj tas uodas
                zyzia, ūžia?)
Baigia galvą man išūžti,
Ir nepradėtos eilės turi čia
                nu -
                lūžti...