Man svaigsta galva ir širdis ima plakti, Kaip gera svajoti prie lango per naktį, - Svaiginantis kvapas pavasario plaukia, Pasklinda jis pievom, miškais ir palaukėm...
Aš atveriu langą ir šoku į sodą Ir bėgu basa per žolytę rasotą, Prie šulinio svirties, pribėgus sustoju, Girdžiu, kaip pelėda už gluosnio vaitoja.
Regiu, kaip pro rūką mėnulis pakyla, Jaučiu, kaip lakštingala sudrumsčia tylą, Girdžiu širdyje tą jaunatvišką juoką, - Stebiu, kaip žiedelis per naktį pašoka.
Kaip gera gyventi, jaunyste mana, Kaip gera mylėt, kol širdis dar jauna, - Išpuoščiau, jaunyste, tave žiedeliu, Tiktai, kad pavyti tavęs negaliu.
Nuoširdumas išperka visus poetikos riktelius, o dėl „jaunystės“ -> „mieloji“ yra geras sprendimas (taisomas stilius „jaunyste-jaunyste“). Sąskambių pamoka (rimavimas) įsisavinta, bet, žinoma, tobulybei nėra dugno...
Sėkmės tobulėti, bet... likti savimi.