Gėda

Dėželė ištaigingo mėlyno aksomo,
Ant suolo gretimo suspindusi nedrąsiai,
Pasislepia tarp klosčių manojo sijono,
Už durų nuvilnijus juokui bendraklasių.
Vidurnakčio gėla kaitrias akis rakina,
Sklendžiu ligi aušros po išgulėtas brydes,
Aksomo mėlis užliūliuoja ir svaigina,
Kol apgaulingą svaigulį išblaško rytas.
Sustirusia ranka palikus ten, kur radus,
Dėželę, slaptomis brangintą ir lytėtą,
Su adatom ir ritėm, tuomsyk nesupratus,
Atidaviau ir gėdą, skaudžiai nutylėtą.