O, Lietuva,
Laisvoji mano žeme!
Tu apkabink vaikus savus,
Duok darbo, duonos,
Gal ir nebe taip skalsios.
Sutaikink juos.
Neleiski jiems blaškytis
Pasaulio tuneliuos juoduos
Dėl blizgesio pigaus,
Dėl prabangesnio mūro.
O, Lietuva,
Tyli. Tu nebyli,
Bet viską jaučianti...
Tėvyne,
Neleiski rietis „didžiavyriams“!
Nejaugi svetimšaliai
Derliumi Tavuoju džiaugsis?
Nejaugi vėlei būsi
Išparduota
Po gabalėlį
Prie Šventosios,
Ūlos ar Ventos?
Gausiau vis teka
Tavo ašarų upeliai
Su sniegu sumintos
Gimtos kalbos.
Kas prisimins Tave,
O, Lietuva,
Nebeišmokiusią vaikų
Branginti Laisvės,
Žemės,
Ir savos tautos!?
tai yra patriotinės klišės, kurios jau nekalba, jokių reikšmių nei prasmių nebesukuria. ne poezija čia. perskaitai kokį šimtą poezijos knygelių ir tai supranti. žodžiu, kuolas
ačiū už sveikinimą, Rudene. tenka pasakyti, piešiamas negatyvus vaizdas, kurių paskirtis vesti ta pačia negatyvia kryptimi. neįdomu taip. mūsų gimtoji žemė neturi galių manipuliuoti optimistinėmis ar pesimistinėmis perspektyvomis. tai kam ieškoti atpirkimo, kai mes esame atsakingi už pasikeitimus.
parašysiu 2 už rimo paieškas ir sveikinimą.
Jūs labai šiltai ir geranoriškai rašote apie Lietuvą, bet labai gaila, kad kuo toliau , tuo labiau trūksta patriotizmo, pagarbos ir meilės gimtam kraštui. Mes tai suprantame, tik nei savo eilėmis , nei gerais siekiais pakeisti daug ko negalime, o kurie galėtų tai padaryri- tie neturi nei noro , nei laiko.Puikus kūrinys:)