Išnešioti iki sąrėmių (besilaukiant vienatvės)

Jei ištekėt kadaise sutikau aklai,
Meldžiu, bent gyvsidabriu, bent jau neišdžiūti
Nebuvo angelo – tik plyšo patalai
Truputį balta akyse ir apmaudu truputį

Susmegt be išlygų, net jei tai reikštų – skęst,
Nagais į žemę – nugara į šilumą
Matuoju suklupimais svetimas gatves
Savoms matuot mažai atsikėlimų

Slėpynių, ne itin smagių, žaidžiu
Be, sniego gniūžtėm besisvaidančių, vaikigalių
Ir visos šventės sudėliotos paraidžiui
Naujų nesitikiu, džiugių - nebeprisimenu

Mažai žinau apie vienatvę. O ir šiaip
Tik stumtelėję spūstyje neprisiliečia.
Iš kur išeit, kad kada nors pareit?
Net jei pareiti tektų kilimais erškėčių

Gal ne sekmadienį, bet juk skubėjau švęst,
Suradus savo, tarp visų bažnyčių
Tik varpinėj suskambo be manęs...
Dar prievartaujuos patikėti, kad netyčia

Jei sutikau kadais visu šituo pastot,
Vilku užstaugiu šiandien - kaip ilgai aš laukiuos!
Jei lemta įsčiose lig sąrėmių nešiot,
Tai ar mokėsiu užmigdyti ne ant rankų...