Žvėris

Aš dar nemiriau, Dieve, dar minutę guliu,
Aš tuoj kelsiuos ir eisiu, kur eiti paliepta.
Mano žiemos be krašto, naktis - be rytų:
Mano žmonės mieguos šokinėja nuo liepto,

Per pusnis nematau nei savęs, nei galvijų bandų
Ir žuvis surandu vis ištrauktas ant kranto...
Man atrodo, kad sieloj jau bus prisiveisę vilkų,
Bet juk, Dieve, matau, kaip per naktį jis brenda;

Jam nereikia šviesos, jis čia viską suras pagal kvapą,
Gyvuliai ir žuvis, ir gentis - kol prieis prie manęs.
Aš matau, nors  labiausiai norėčiau užgimti apakęs,
Nes bijau, nes žinau, nes,  o Dieve, tai - aš.