Gaudymas

                                  Seneliui


Už malkinės
prasideda beprotės sodo valdos:
kaimas vadino merga,
o metų jai buvo - spėliojom - kaip laumėms.

Sodas buvo užgintas vaikams.
Vakarop tiktai saulė
drįsdavo įsmukt.
Bet užginti obuoliukai -
tiesiai iš pasakų knygos į žolę.

Gaudėm su broliu tąkart
atklydusį povą.
Klykavo, nekarališkai blaškės,
kol pasiekė
Mergos egles ir avilius.
O mudu
sulig kiekvienu šuoliu vis labiau
virtom įrodymu:
grožis traukia žiaurumą.

Sustot nepajėgėm -
plunksnų kerai
nunuodijo baimę.

Tik brūzgyne įstrigęs,
sustojo.
Kepurnėjosi perkreipęs kaklą,
karūnėlė tviskėjo ir grasė
palikt mus
amžinai užkerėtus.
Nebeklykė. Prislinkom, ir šiurpas
peršoko į kūnus
iš juodulio jo akių.
Bejėgiai prieš bejėgį.

Išvadavom. Plunksnų, likusių krūme,
drebančios rankos
nebelietė.
Dėkojau, neatsidėkojau
krūmui, kad auga,
kad laiku.