(“gal pasakei, o gal tik pagalvojai... „)

* * *

                  Dvi saujos skruzdėlių;
                  Juodų,
                  per nugarą –
                  Žiupsnelis šiurpo, trupiniais, ant stuburo kalvelių;

                  Į riešus susimetęs išgąstis,

                  trumpam,
                  bet su skausmu;

                  Tyla;

                  Ir vienas didelis glėbys
                  dulksnoj
                  sulytų
                  plunksnų.


        Apkabinai
        žastiniais
        stipinkaulio
        raumenimis ir riešo lenkiamaisiais taip arti –
        Bet ne arčiau nė oda...

        Tyla sudrėko, ir

        prisimerkei šnibždesy:

          „... tai tiek tos Meilės... “, –  p a s a k e i,
        o
        g a l,
        tik
        p a g a l v o j a i...

        Ir tiek užteko,
        kad daugiau
        nebegalvot,

        Nesvert daugiau – ar snapas, galintis paimti maistą,
        ar jo sparnas
        yra
        paukštis...

        “... Idėja Skrydžio“, 
        materializavosi
        paukščiu.

        Tai tiek tos Meilės –
                                      Ji visur,

        tik kiek pats pajėgus ją apkabint esi?..

        o gal...

        – žinai, o gal man taip tiktai dabar,
                                      (kol-kas, iki kol kas...)

        atrodo...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
                                (Ir vėl paleidai.)