Iš nevilties, o gal iš liūdesio
vaidinam panikos teatre,
kuriam nesvetimas postmodernizmas
(dažniau...., o kartais kitas - izmas)
Apsvaigę kaip nakties apuokai
Per visą dieną repetuojame frazes
Nors komiškai, bet vis baksnojam
Į kraštutinę realybę: ubagiškumas, vargas, ir
iliuzijų trapumas -
taip mes apgaunam kasdienybę
ir skirstome gyvenimo scenas
į 4 - ias muzikines vaidentuves:
scherzo,
allegro, andante,
finale.
Scherzo, allegro, andante...žodžiai veja žodžius, o finale...?
Nuotaika ir tralaliavimas matyt atkeliavę iš vaikiško eilėraščio...ar tik jums tie perėjimai netrukdo? Panašu, kad kol kas reiktų padirbėti kuriame nors viename iš tų frontų, kol viskas labiau užsitvirtins ir tada bandyti save kitoje amžiaus grupėje :)
silpnokai derantis šitas orkestras. norisi perjungti arba pakviesti dirigentą. režisierių? bet jam nėrą ką veikti, nes nėra scenarijaus. neaiškus tikslas, todėl ir rezultatas abejotinas. 2,7.
Teigimas, kad vaidinam, išskirstymas scenomis, - per daug tiesmukiškas. Jeigu ,,orkestrantai'', tai vėliau įsiveda aktoriai, nes autorius rašo ,,vaidinam panikos teatre''. Teatras nustato pasiskirstymą veiksmų tarp aktorių ir orkestro. Kūrinyje viskas sumaišyta.
Almanachui 2.1
Emociškai kiek apyšaltis man pasirodė kūrinėlis (mat poezijoje visų pirma ieškau aiškiai išreikšto jausmo). Tokie išsireiškimai kaip "kraštutinė realybė", "ubagiškumas", "vargas", "kasdienybė" poezijai (bent jau šio kūrinėlio kontekstui) kiek gruboki. Gal kažkaip rafinuočiau visa tai pateikus emocinis fonas pasikeistų. O pati idėja (susieti muzikos elementus su gyvenimo etapais) nebloga ir eilutės "Apsvaigę kaip nakties apuokai Per visą dieną repetuojame frazes Nors komiškai, bet vis baksnojam" simpatiškos. 3,3
Teksto struktura labiau panaši į bandymą - kai orkestrantai prieš atlikimą derina instrumentus , prasimuša visokie neaiškūs zzz :) O mintis kaip mintis - trupučiuką tragikomiška. Klubui - 2,88