Rašyk
Eilės (76101)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Flax Flax

Priešnuodis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: ialp, cls


Kad maža tarsi špygutė „Mazda“, įjungusi avarines, juda nuo šaligatvio atbula, jis matė. Bet nesitikėjo, kad „Mazdos“ vairuotojas net nestabtelės. Švelniai dukslus bakstelėjimas ir „Mazda“ šoktelėjo į priekį. Jis apstulbęs palinko virš vairo ir ilgai sėdėjo, nedrįsdamas nė krustelėti.

Pirmasis išlipo „Mazdos“ vairuotojas. Tiksliau, vairuotoja. Nenusakomo amžiaus moteriškaitė, susitaršiusi iš jaudulio, neryžtingai trypčiojo ir baikščiai žvalgėsi, įsikibusi į durelių rankeną, tarytum bijodama, kad jos raudonas automobiliukas ims ir paspruks iš įvykio vietos. Galų gale ir jis atidarė duris ir lėtai išlipo. Nespėjęs nuleisti ant asfalto koją išgirdo nervingą balsą:
- Aš juk įjungiau avarines šviesas!
Argumentas, ištartas ryškia pietietiška tartimi, ne iš karto pasiekė Kazio sąmonę. Galvoje sukosi visai kitos mintys. Galų gale atsakė:
- Tai jums nesuteikia pirmenybės teisės, ponia.
- Kaip tai? – nuoširdžiai nustebo moteriškaitė.
- Tokios taisyklės, ponia. Jūs privalėjote mane praleisti, - dėstė Kazys.

Moteriškaitė susiraukusi pasižiūrėjo į jį. Akivaizdu, suprato, kad jis ne vietinis. Tada išsitraukė iš kišenės mobilų telefoną. Kol atvažiavo policija, moteriškaitė laukė „Mazdoje“, o Kazys sutrikęs mindžikavo aplinkui.

Šerifas, storas dėdulis, aprasojusiu veidu ir dvigubu pagurkliu, sunkiai išlipo iš automobilio. Metė vertinantį žvilgsnį į „Mazdos“ žibintų šukes, raudonais kristalais pažirusias ant asfalto, ir suvogravo:
- Tai kas gi čia nutiko?
Kazys nespėjo nė išsižioti, kai moteriškaitė išpoškino:
- Jis trenkėsi į mano mašinos galą. Net nestabdė!
Šerifas klausiamai pasisuko į Kazį. Šis išlemeno, baisėdamasis savo akcentu:
- Ji važiavo atbula, sere, ir…
- Bet juk tai melas, - nuoširdžiai išpūtė akis moteriškaitė, - kodėl jūs, jaunuoli, meluojate pareigūnui? Kaip drįstate? Aš juk turiu liudininkų, kurie patvirtins, kad važiavau tiesiai į priekį. Džonai, mielasis, išlipk!
Kazys apstulbo. Norėjo protestuoti, kai iš “Mazdos” išlipo žilas senukas, kretančia galva.
- Pasakyk šerifui, Džonai, kaip buvo, - liepė moteriškaitė.
- Miurielė sako tiesą, pareigūne, - drebančiu balsu  ištarė žilagalvis.
Šerifas atsisuko į Kazį:
- Parodyk vairuotojo pažymėjimą, sūnau, - įsakė įdėmiai žiūrėdamas Kaziui į akis.

Kaziui apsisuko galva. Lietuviškas vairuotojo pažymėjimas sukels įtarimus, reikės parodyti pasą, o viza seniai nebegaliojo. Nereikėjo jam, kvailiui, sutikti važiuoti į miestą. Juk nenorėjo, bet fermeris taip prašė, kad galų gale neatsispyrė. O dabar... 

Gaudžiant minčių kakofonijai jau sukosi eiti prie automobilio, kai staiga užėmė kvapą. Negalėjo iškvėpti. Tarytum kažkas būtų smagiai įkalęs į gerklę kamštį. Įtempė raumenis ir iš visų jėgų pabandė išspausti iš plaučių orą, tačiau nepavyko net sustenėti. Staiga apėmė panika, o po to nuostaba, kai pamatė, kad storasis Šerifas irgi griebėsi už gerklės ir išsprogino akis. Lygiai taip pat elgėsi “Mazdos” savininkė. Tik ji bandė įkvėpti, išžiojusi burną. Senuko, kretančia galva, Kazys jau nematė. Tik pagalvojo, kad bus pargriuvęs. O vėliau jau užteko savų problemų, kad negalvotų apie kitus. Atsitūpė ir įrėmęs kelius į krūtinę pabandė išspausti iš plaučių orą. Pavyko. Bet apėmė dar didesnis siaubas, kai negalėjo įkvėpti. Akyse beregint pažaliavo. Žiopčiodamas atsistojo, tačiau plaučiai neklausė. Galvoje blaškėsi vienintelė desperatiška mintis – oro, oro!

Sukniubo ant asfalto. Akyse pradėjo šokčioti baltos dėmės ir prieš prarasdamas sąmonę,  prisiminė, kad šiandien Liepos trečioji. Diena, kai Džo ištinka priepuolis.


*****
Kazys sutiko Džo kažkur vidurio vakaruose, stabdydamas pakeleivingas mašinas. Už puspriekabės vairo sėdintis fermeris atrodė nevalyvas, apžėlęs kelių dienų žilais šeriais, purvina beisbolo kepuraite ir nudrengtais berankoviais marškinėliais. Tačiau Kazys daug nemąstė – per tris pastarąsias valandas, praleistas ant raibuliuojančio nuo kaitros plento, tai buvo pirmasis automobilis, važiuojantis jam reikalinga kryptimi. Įšoko į kabiną, o po valandos standartinių klausimų ir atsakymų sukirto su Džo rankomis. Rančą pasiekė vakarop. Pasitiko neišvaizdus, saulės nublukintų lentų vienaukštis namas, apjuostas atvira terasa, keletas ūkinių pastatų skardiniais stogais ir horizontalių lentų tvora, juosianti didelį žaliuojantį sodą. Nors Džo, šykštėdamas žodžių, papasakojo apie savo oazę, kol jie važiavo į rančą, Kazys nesitikėjo stepės vidury pamatyti tiek žalumos. Obelys, persikai, kiviai, avietės, serbentų krūmai, dar jam neregėti ir nematyti augalai, po lašelį siurbiantys vandenį iš plastikinių vamzdelių, išvedžiotų po sodą. Jie visą mėnesį buvo nebylūs nuobodaus ir varginančio darbo palydovai. Džo praverdavo burną tik esant tikrai svarbiam reikalui, dažniausiai viską aiškino mostais ir trumpais vienskiemeniais žodžiais.

Kazys vėl nusivylė. Jis viską įsivaizdavo kitaip. Kai prieš pusmetį išvyko iš Lietuvos su trim šimtais dolerių kišenėje ir lėktuvo bilietu į vieną pusę, manė, kad patirs daug nuotykių, taip reikalingų jaunam rašytojui. Arba savo klajonėse sutiks žmonių, kurie atvers jam slėpiningas gyvenimų istorijas. „Jaunuoli, jūsų kūryba techniška, bet trūksta gyvenimo druskos, kad imtum ir patikėtum, jog istorijos tikros. Jums dar prieš akis skausmas ir netektys, lūžiai ir nusivylimai. Tik nenuleiskite rankų, dirbkite ir kada nors parašysite tai, nuo ko skaitytojui per nugarą perbėgs šiurpuliukai“. Kazys profesoriaus žodžius suprato, jo manymu, teisingai. Fantazija kažkodėl nunešė JAV vakarų toliais, kuriuose jis, tarsi vienuolis Keinas, klajoja kur akys veda ir renka savo ir kitų gyvenimo druską. Realybė buvo kur kas liūdnesnė: netašyti fermeriai ir benzinu dvokiantys sunkvežimiai. Štai ir visa gyvenimo druska. Praėjus pusmečiui jis tenorėjo užsidirbti kelionei namo.

Džo nusivedė jį į vyno rūsį likus savaitei iki sutarto termino. Parodė kelias dešimtis pilvotų butelių, rimtai sėdinčių pintinėse ant grubių lentynų. Buteliai karts nuo karto iškvėpdavo iš savo rūgstančių gelmių į vandeniu užpildytus atšakinius vamzdelius, ir visas rūsys skambėjo nuo trumpų burbtelėjimų, labai panašių į Džo vienskiemenes komandas. Džo parodė, kaip nupilti vyną nuo nuosėdų, kaip patikrinti, ar išrūgo visas cukrus ir jeigu reikia, papildyti atvėsintu sirupu arba nužudyti mieles sulfidais. Kazį netikėtai sužavėjo lengva rūgštimi dvelkianti rūsio alchemija ir jis pasinėrė į spalvų ir aromatų sūkurį. Gelsvi, švelniai rausvi, žali, juodai raudoni kvapai supo jį visą savaitę. Kartais gurkšteldavo, perpildamas iš butelio į butelį, bet jaunas ir neišvėdintas vaisių vynas buvo bjauriai gaižus. Džo pastebėjo netikėtai pabudusią jo aistrą ir tyliai sau vypsojo. Paskutinę dieną nusivedė į kitą rūsį, drėgną ir apmaurojusį, su šuliniu viduryje ir begalinėmis lentynomis pasieniuose, kur laikikliuose tyliai būdravo brandinamas vynas. Pasiėmė keletą butelių 1980 metų žaliųjų agrastų ir mostelėjo Kaziui sekti paskui.

Tą vakarą abu gerai įkaušo ir Džo išdėjo savo gyvenimo istoriją, kuri, deja, buvo banali kaip trys centai. Kazys nuobodžiaudamas klausėsi apie supirkimo kainas, paprastą ir nelaimingą provincijos meilę, kuro savikainą ir orų prognozes. Ir abu gėrė, kol Džo pradėjo pintis liežuvis, o Kazys knapsėti. Iš nuobodaus kvaitulio Kazį pažadino netikėtas posūkis Džo sapalionėse:
- Tu geras vaikinas, sūnau, papasakosiu tau kokią turiu bėdą, gal tu ką nors žinai, esi išsilavinęs, ne taip, kaip aš. Supranti, vienais metais, sode pridygo galybė kiaulpienių. Ir iš kur jos atsiranda, galvojau? Paprastai daug nesiterlioju, nupurškiu bjaurybes ir viskas. Bet tada šovė mintis pasidaryti pienių vyno...
- Ray Breadbury, - sumurmėjo Kazys
- A, ką? – sukluso Džo, - kas jis toks?
- Mano dėdė, - rimtai atsakė Kazys. Užsimanė pasilinksminti.
- A, gerai. Tai va, - tęsė toliau Džo, - gavau receptą, mielių, ir pasidariau galoną vyno. Nei šioks nei toks gavosi. Bet negi išpilsi? Tai ir gėriau visus metus. Kai išgėriau paskutinį butelį viskas ir prasidėjo...
Džo nutilo. Kazys sumurmėjo:
- Atjojo balti arkliai?
- A, ką? – nustebo Džo, - ne, baltų arklių pas mane nėra. Pas Smitą yra balta kumelė, bet man ji nepatinka. Tai va, sūnau, po to aš pradėjau girdėti ką galvoja žmonės.
- Ir ką jie galvoja? – paklausė Kazys.
- Bet ką. Girdžiu ką galvoja kiekvienas suknistas pasaulio žmogus. Ir visus, sūnau, girdžiu vienu metu ir kiekvieną atskirai. Girdžiu ką galvoja nigeris, krušantis savo kekšę, ką galvoja mūsų prezidentas, ko niršta ruskis kūdikis, prikrovęs į sauskelnes Sibire. Girdžiu visas suknistas kiekvieno žmogaus mintis!
- Neblogai, - pripažino Kazys
- Kas neblogai? – nesuprato Džo, stiklinėmis akimis žiūrėdamas į Kazį, - taigi išprotėti galima. Kas mėnesį, lygiai minutę, man norisi padvėsti. Po to savaitę negaliu atsigauti. Pradėjau daryti įvairiausius vynus laikydamasis taisyklės, kad prieš ugnį reikia ugnimi kovoti. Galvojau, gal pavyks pagaminti vyną, kuris bus priešnuodis. Viską išbandžiau. Net iš Afrikos prieskonių atsisiunčiau. Niekas nepadeda. Ką man daryti, sūnau?
Ir tada Kazys nusprendė, kad jam pakaks. Idiotiška alkoholiko istorija. Tik reikia su seniu gražiai pabaigti, nes dar nesumokės už kruviną darbą. Reikšmingai pasitaisęs smunkančius nuo nosies akinukus atsakė:
- Jūs, Džo, pasikalbėkite su tais žmonėmis. Juk galite, ar ne?
- Nu, galiu, - sutiko Džo, - bet jie visi apie skirtingus dalykus mąsto. Galva neišneša, ką jiems pasakyti.
- O jūs jiems liepkite nekvėpuoti. Tada jie visą minutę draugiškai galvos apie tai, kaip jiems įkvėpti. Ir tada jūs jiems visiems galėsite pasakyti – užsikruškit!
Džo išpūtė akis. Kurį laiką išsižiojęs žiūrėjo į Kazį, o atgavęs savitvardą tvojo kumščiu į stalą ir suriko:
- Tu genijus, sūnau! Liepos trečią, kaip Dievą myliu, taip ir padarysiu! Užsikruškit! – Džo nusikvatojo visa gerkle, ištraukė iš krepšio dar vieną butelį ir tėškė ant jį stalo.
Kazys nebeprisiminė, apie ką jie kalbėjosi išgėrę tą butelį, nes viskas paskendo žalsvoje agrastų vyno migloje. Greičiausiai, nepašykštėjo ir kitų naudingų patarimų, nes Džo jį išlydėjo kaip geriausią savo draugą.

***

Kazys sunkiai praplėšė akis. Į plaučius liejosi oras, ir jis gėrė jį tarsi gyvybės eleksyrą. Atsistojo ir apsižvalgė. Po kojomis tysojo riebus ir nejudrus šerifo kūnas, pamėlusiu veidu. Moteriškaitė susmukusi gulėjo prie „Mazdos“, apsupta raudonų stiklo šukių. Kazys nedrįso patikrinti, ar ji gyva. Atrodė mirusi, nes gulėjo nepatogiai užlaužta ranka po nugara. Jau buvo belipąs į savo automobilį, kai pamatė kyšančią revolverio rankeną iš šerifo švarko. Susimąstęs ilgai žiūrėjo į ginklą, o po to sėdo už vairo ir pasuko į greitkelį. Kalendoriuje atidžiai pasižymėjo rugpjūčio antrą dieną. Nusprendė iki tol aplankyti Džo, kol šis neišgalabijo likusio pasaulio. Kažkas juk turės perskaityti Kazio atsiminimus apie nelaimingą idiotą, girdintį viso pasaulio žmonių mintis.
2010-09-26 22:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 25 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-10 08:02
sesė mėta
Geeras :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-27 09:49
Patria Una
Jooo... gerai būtų, kai tik sako netiesą, tai ir krenta lyg musėlės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-09 17:24
Mylista sutinka su viskuo
Seniai seniai, turbūt, dar tarybiniais laikais, esu skaitęs kūrinį su panašiu siužetu (Gaila, bet visai neatsimenu, nei kur skaičiau, nei koks pavadinimas) . Tenai žmogus girdėjo visų žmonių mints. Iš pradžių tik kaimynų, po to viso miesto, po to - visos žemės. Ir tai jį varė iš proto. Galiausiai jis išmoko juos nutildyti, tik tame tekste žmonės ne duso, bet sustingdavo nebylūs, lyg užmigdavo. Tas žmogus skundėsi psichiatrui, ir psihiatras išrašė jam mirtiną vaistų dozę.

Visiškai neabejoju, kad nepriklausomai sugalvojot šio rašinio idėją. Ir vis tik truputį apmaudu. Nieko naujo po saule, ir aš pats, kai atrodo, sugalvoju kažką naujo, pasirodo, kad jau labai panašiai buvo sugalvota penkis kartus.

Reikia pagirti už detales, pvz. kad mielės nuodijamos sulfidais. Tai yra ta gyvenimiška patirtis - žinios, kurios nebūna užrašytos šešiolikmečio galvoje, kurių neišprotausi ir neišfantazuosi. Yra arba nėra.

Neseniai perskaičiau Flobero "Jausmų ugdymą". Patinka ar nepatinka, bet plika akimi matosi, kad jis dirbo prie savo teksto. Išmanymas, detalių gausa, sakinių nulaižymas - visur jaučiasi. Skaičiau kritikoje, kad tekstai, kuriuos jis rašydavo ne spausdinimui, pvz. laiškai draugams, anaiptol nebuvo nei elegantiški, nei sklandūs.

Neblogai rašot.

O tą patirtį galima užgyventi, bet, tikriausiai, galima ir sukonstruoti, daug skaitant ir dirbant prie teksto.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-03 16:50
Weird Star
Po ilgos pertraukos be rašyk ir fantastikos skyrelio šį pasirinkau perskaityti pirmą ir įsitikinau, kad fantastika nemirė:D
Pasakojimas smagus, lengvai tekantis, su netikėta pabaiga (kas čiabuvių, kaip pastebėjau, labai vertinama). Gerai, kad nesiimama vaizduoti amerikietiškos kultūros, tad visos galimos neišmanymo spragos nurašomos Kazio nekompetencijai;) Šiek tiek pritrūko Kazio asmenybės, jis kiek kartoninis. Girtas Džo kalba stebėtinai rišliai. Bet Ray Bradbury įgelta labai elegantiškai.
Tiek tų padrikų pastabų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 18:40
Damastas
Nors jauciasi, kad kurinio griauciai pasiskolinti, bet gabalas skaitomas ir fantastikos skyrelio kontekste tikrai vertas tos zvaigzdeles.
Ta vieta, kur Dzo vedasi heroju i vyno rusi mistiskai nepakankamai isvystyta, nors turi potencijos.

Tesinys, mano manymu, prasytusi, jeigu istorija butu super vykusi arba, jeigu turetu tolimesniu perspektyvu. Neesu tikras, kad testi reiketu. Galima butu duoti kam nors paredaguoti ir tiketis pakliuti i GLF, bet nedaugiau siam kartui.

Siaip ar taip autorius turi sansu nustebinti ir tikiuosi kada nors bus pastebetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 00:46
Andrew Thomas
uzskaitau :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-01 13:17
Flax
Svoloč: čia kur kas didesnis iššūkis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kur kas didesnis nei gera rašymo technika.

Šita citata juk ne šiaip sau atsidūrė kūrinyje. Ačiū, kad pastebėjai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-20 13:11
varna
daug pagyrų šiam.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 10:56
St Sebastianas
Amerikoje mažutė Mazda? Juk amerikiečiai į ją paprasčiausiai netilptų!:] Daugiau neturiu prie ko prisikabinti... Nors... Tiksliau būtų nenoriu prisikabinti.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-01 18:48
Svoloč
„Jaunuoli, jūsų kūryba techniška, bet trūksta gyvenimo druskos, kad imtum ir patikėtum, jog istorijos tikros. Jums dar prieš akis skausmas ir netektys, lūžiai ir nusivylimai. Tik nenuleiskite rankų, dirbkite ir kada nors parašysite tai, nuo ko skaitytojui per nugarą perbėgs šiurpuliukai“.
Atsiprašau, kad komentarui pasiskolinau šią citatą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-01 09:36
Dvasių Vedlė
Geras :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-05 17:15
Sportbatis
Nugi zaibys, petaks iš many.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-04 23:05
driezas
aš už.

dėlioji mintis puikiai. kiek per ilga įžanga, nebloga intriga, o štai senį Džo vertėjo geriau pažinti. jo rūsiuose galima ir daugiau Pandoros skrynių atkast. ir, kiek per lengva atomazga. per pigiai pardavei.

o skaičiau maloniai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-02 21:48
cls
cls
priminė
gerąja prasme.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 11:19
Exuss
Valkai, kažko panašaus neteko girdėti? Nematei nė vieno X-Men'ų filmo? Ypač antro nematei?
Norėjo per daktaro Xavier'o mintis susisiekti su VISAIS Žemės žmonėmis ne mutantais ir juos nužudyti, kad liktų vien mutantai :)
Skirtumas tik tas, kad naudojo ne pilstuką kaukolinį, o Cerebro.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 10:29
Valkas
Pratęsimas man, pavyzdžiui, patiktų. Gal kažkiek kitoks, kitokio plano, bet būtinai su ta pačia idėja ir tais pačiais veikėjais. Priešingai iš tiesų gausis superherojaus Kazio nuotykiai tramdant antžmogiškas galias turinčius senukus prerijose.

Artūrui paantrinčiau dėl pirmos pastraipos, Aurimui - dėl originalumo. Kažko panašaus niekad neteko girdėti, nors pirmą įspūdį ir gadna "Mazdų" padauginimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-30 12:57
JoLukA
Kodėl Ruukas sprendžia už autorių? Jei jis norės tegul tęsia, jei ne, ką gi ir tiek yra puiku:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-30 09:46
Artur Wilkat
Nesupratau ruuko kritikos, nes juk pasakiau, kad krinyje man nepatiko tik piram pastraipa, nes techniškai netvarkinga. Žodis Mazda ten karojasi per daug dažnai, nenešdamas jokios reikšmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-30 09:23
cls
cls
Intriga, siužetas, pabaiga - puiku. Dėl tokios fantastikos galima ir fantastiką skaityti, o ir Ruukas teisus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-30 09:03
ja Il
nu liuks. praskaidrino apniukusį rytą.
mintis išbaigta ir aiški.
kalbėjimas lengvas ir nepaleidžiantis.
niam-niam, tiesiog :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 31]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą