Kad man kas pirmą strofa prieš miegelį vis skaitytų... :) Tik, žinai, tos švelnios optimizmo gaidelės, kuria pradėjai, pasigedau ir pabaigoje. (Ruduo juk, taip noris spinduliukų) o visa kita taiklu ir grakštu :) 5
Užmiršau, kad parašęs tą penketą.
Tik va komentaras kitaip atrodo.
Būk!
Aplink mane čia nemažai žvirblių, todėl atsiminęs ir žvilgterėjau, ką paskutinį kartą parašiusi. Sakau:
BŪK, o kitaip elgtis neleidžiu.
Rašysiu 5, nes aš kitokio vertinimo neturiu. Arba 0 arba 5. Kai rašau 0 paprastai palieku kažkokį komentarą.
Nėra eilėraščio blogo, nes per jį pamatai rašantį žmogų. Nėra blogo prano, blogo žvirbliuko, blogos Vilijos, blogo Viktoro, blogos Gmitės ar dar bet ko iš tų mūsų, kurie čia rašome. Net ir kalėjimuose būnantys žmones dažniau geri negu blogi. Ir jeigu teisybė būtų nuoširdi ir sąžininga, tai daug kas dar šią dieną pareitų iš kalėjimų, o tie, NEteistieji, dar šią dieną ateitų į jų vietas.
Bet yra kaip yra, tačiau negi mes nusikaltėliai, kad taip, deja, yra.
Dievas neteisiamas.
Ir iš tikrųjų, argi galima jį teisti, jeigu per kokį neapsižiūrėjimą suvedė mus į krūvą ir pavadino rašykais - kiekvieną kitaip auklėtą, kitaip mokytą, kitos tautos tradicijose išaugintą, net kitokius dievus tikinčius.
Tai,regis, ta svarbiausia mintis, kuriai paklusau, perskaitęs TAVO EILĖRAŠTĮ.
Argi neverta dėl to rašyti ir džiaugtis?
Nėra kelio, kuriuo einantis nebūtu kieno nors neaplotas, betgi šuo - geriausias žmogaus draugas.
Suprantu, kad perdaug aš čia, bet kad labai jau seniai rašiau..
O kojas pasaugok jaunavedžių vestuviniam šokiui...
gražus eiliukas. tik kiek pakyri rimavimas ir eilučių skaldymas. pasijaučia monotoniškumas, lyg ilgiausią eilę reiktų man atstovėti.
o, žvirbliuke, kūrybingasai tarp visų skraiduolių, smagu skaityti tavas eiles.
Rimas - eilučių galūnių (kadencijų) sąskambis.
Rimų vaidmuo eiliuotame kūrinyje ypatingas. „Minties grožio valdovas“, „eilėraščių karalius“, - taip apibūdina rimą lietuvių eilėdaros tyrinėtojas Juozapas Girdzijauskas. Rimai didina ne tik minties, bet ir fonetinio skambesio grožį. Jie ypač traukia vaikus, mėgstančius ieškoti sąskambių kalboje.
Kūrinyje rimai priklauso nuo sintaksės, kurią jie ir patys koreguoja, nuo intonacijos, leksikos. Rimams reikia parinkti žodžius, kurie ne tik vienodai ar panašiai skamba, bet ir gilina kūrinio mintį, turinį, - be šito eilės atrodys nukaltos, dirbtinės ar net kels šypseną („Nukabiną seną kumpį, / Riebų, storą - tarsi klumpę“). Meniškesni yra skirtingų kalbos dalių sąskambiai, o morfologinių formų tapatumas rimus nuskurdina („O gira - saldi be galo, / Eikš, dukrele, užu stalo!“).
Rimai sujungia eilutes į posmą, - vadinasi, atlieka ritminį - kompozicinį vaidmenį.
Rimai klasifikuojami ir pagal skambesio pobūdį. Skiriami tikslieji ir netikslieji rimai. Jeigu suskamba visi garsai nuo paskutinio kirčio (svarbiausia - nuo kirčiuoto balsio ar dvigarsio) iki eilučių pabaigos - rimai tikslieji (žydi - nepavydi, krinta - švinta, žvaigždės - pridės, kalnai - tenai ). Jeigu rimuojamose kadencijose yra nesutampančių garsų - rimai netikslieji (ragą - dega, atlaikome - laikina, vėlų - akmenėlio, švenčiu taip - močiutė).
Analizuodami konkrečius eilėraščius, mokslininkai randa ir apytikslių rimų. Apytiksliais laiko rimus, kuriuose garsų neatitikimas nedidelis, neryškus (žemė - sutemę, pumpurėlis - pasikėlęs).
Rimai, kurių garsų sąskambis tolimas, blankus, vadinami netiksliaisiais instrumentaciniais (sukaustys - auštant, didžiausias - džiaugsmas, kasryt - skaidri ).