Tryliktasis

ar Saulė laukia
kol ryte
aš parūkyt išeisiu į balkoną
o vakare
skausmingai nesulaukus
įtūžusi raudoniu
nusileidžia
kai šalta man
frigidiška
vos spingso
ir verkia
kai už debesies
slepiuosi?

ar mėnuo gūžias
kai pro siaurą
plyšį
savaitę pusbadžiu
neparašau nė raidės
o prasišiepia
sidabru
gašliai
kai mano aistros
netelpa į tūrį
ir krykščia
amputuodamos
sapnus?

juk ir kaimynas
ir jo šuo
kai žadintuvui nusičirkšti
leidžiu
kentėję kantriai bėga
pakniopstom
į žydintį man parką
troleibusai
su kontrolierėm
žvirbliais
ir kava
paradais pasitikt
mane suskumba...

tik vienas
kvailas
jausmas nuolatos
vis suvelia planus
neklūsta
piniginei
pilnatvišką gyvenimą
kančia
išversdamas
iš sustyguoto
ritmo
netobulieji meile
jį vadina.