Pjūtsėjis

Paklausyk


kaip vis tiksi vis tiksi
                            gyvenimas

ant pelyjančių
                   metų
                    sudygsta prasmė

sunkų kraitį
                       minčių patirčių
          lazda remiame

vis dažniau
             jau būtuoju
                     rečiau nuodėmė


Tarsi
        medžiai rieves priauginantys
                     akiniai

pro kuriuos
              teprasimuša
                    sielos šviesa

tik
       ramybė kas metai
                      vis arklius paragina

kur
     ant skruosto
dar likus nearta
                           tiesa


O
      širdies apkasai sulapoja
                                           tikėjimu

su
     kantrybe ir meile
                                 surišus aistras

atsidusęs
        sustoja
              nutyla
                           tiksėjimas

kad pažvelgt
          į akis tarsi vaiko
                             giedras.