O žalvarni, giriu,
Kad tu ne žalvario triūba,
Net pūst į ją nemoki.
Man ne triūbos juk reikia, ne!
Žiūrėjau į tave
Ir širdį gaubė džiaugsmas,
Kad štai šalia gyvena toks – kad ir tylus -
Bet šilo paukštis.
Atkreipkite dėmesį, kad šiame tekste tik keli reikšminiai žodžiai, kurie tarsi panyra į garsažodžius: "žalvarani, žalvario, žiūrėjau, širdį, džiaugsmas..." Toks kalbėjimas tarsi bandymas kalbos garsus sieti su tam tikromis reikšmėmis. Poetas jaučia džiaugsmą įvardydamas matomus daiktus, o kartu tie daiktai priartėja ir tampa žmogaus savastimi.
Patiko labai. +5
Pasikartosiu:
Kam tos triūbos, skambantys tušti puodai? Geriau šalia tas šilo paukštis, patrauklus savo ramybe ir paprastumu. Dar pridėsiu, pažiūrėjau enciklopedijoje (šilovarnis - žalvarnis), gan gražus paukštis, teko matyti, kai gyvenau už Merkinės, šeimininkas parodė.