Per langą į dangų

Dar pakylėk šiek tiek,  nes nepasiekiu lango rėmo –
Man reikia bent skiautelės plaukiančio dangaus,
Kad vėl tamsoj pernakt ištverti aš galėčiau.

Vėl prisimink žodžius,  pabelsk paukščiu į stiklą –
Tikiuos, netaps tai prakeiksmu iš juodo debesies,
Kurio garsai ne griauna, tik geismus slopina.

Neišdalink visų minčių, paliki bent truputį skrieti –
Įkvėpsiu jas per orlaidę su vėjo ošimu ramiu,
Tada galbūt vandens spalvų paslėpt rytojui liktų.

Dar pamylėk šiek tiek, kol vakarai šukelėm nesužiro –
Tą šilumą sugersiu nebelaukus gęstančių žvaigždžių,
Kad dar ne sykį to paties prašyt tavęs išdrįsčiau.