Tol...

Tol - gražūs, kol jauni,
kol skleidžias žiedlapiai,
kol spindi rytmečio rasoj suvilgyti jausmai.
Nudžius ir nubyrės, ir liks tik stimburas
su duriančiais spygliais, arba be jų.
Per slenkstį persiritę debesys - likimai
nubėgs kaip vandenys, ne lietvamzdžiais - upe.
Kažkas praeidamas netyčia pajuokaus: Štai - medis
be lapų,
  be šakų,  
           šaknų...  
-
Tik medžio šerdimi ilgai vis švilpaus vėjas,
kol vieną dieną taps
          ugnim
ir šuniui...   
-
žmogui pasišildyt.