Greitkelių kronikos

Stotelė, kurioje neradom nieko
Nei laiko lekiančio tarp kryžių,
Nei Paryžiaus.
Tik trumpą mirksnį šėlo jėgos
Ir tos paliko.
Tik šimtinę
Šaltai atseikėjai.
O buvo duota
Dar sekundė
Bent į dangų
Akis pakelt
Ar persižegnoti.
Nesusipratom.
Tik paskubom lyg kelio dulkių atsikratėm
Žinojimo, kad buvom artimi,
Kad buvom
Kad susitikom, tikom ir sutapom.
Dabar vėl greitkelis
Pajuodęs
Tolyje jau kitą vingį tapo
Į kitą suartėjimą mus neša.