Mano metai

Pro debesis
skaidri, gelsva šviesa
jau sunkias.
Svyra slyvų
sidabrinės kekės.
Saulė - pušis, namus
jau siekia
ir bunda
mano pasakos -
didelės ir sunkios.

O vėjai
lėks, plasnos -
per avietynus,
per brūzgynus
ir nieko
nesumindys.
Pumpurais skleisis -
žiedai ir mintys
ir iš manų apsakymų -
pabėgs kaimynai.

O vidury kiemo
stovės linksmas rytas,
pasimetęs,
rodos, skiedinį maišys,
krės tinką.
Melsvi šešėliai
ilgės ir trukinės.
Bet, šalti vėjai dingsta.
Kaip kregždės
plasnoja -
minutės, sekundės
ir praeina,
pralinguoja -
gražiausi
mano gyvenimo metai.