Sentimentalus eilėraštis

Traukinys
mažoj stotelėj delsia.
Miega vienišas keleivis,
po kiauru stoties stogu.
Gūščioja lyg pečiais vaikai -
beržų, liepų medeliai.
Juos visus maitina
žemės krūtys
didelės ir stangrios.

Ir aš, stoty ant suolo,
guliu pailsęs, kniūbščias,
lyg pamirštas kryžiuočių kardas,
lyg užmirštas visų
pasaulyje priešas.

- Kur padėti
tą juodą dangų,
tą baltą naktį?
Lekia Laikas, kaip gervės,
kaip traukiniai
pro šalį.

Ir tu, kaip skausmas,
nakčia, nežinia
iš kažkur atklydusi
į duris pasibeldusi -
būdės, liūdės,
vienišos slydės,
nemiegos lyg šunys,
užvertę galvas baldai.

Bet įsigrauš,
pro duris, langus
švelnus tavo balsas,
ir aš pakelsiu
tave ant rankų,
dar nespėjusią pasislėpti.
Į vidų,
vasaros mėnesiai renkasi
ir kambariai pakvimpa
liepžiedžiais.