Kai pasiklydęs Žemėj Apsiverkia Dievas, Praėjęs basas Mūsų likimus, Nustebus skleidžiasi gėlė, Žmogus, Akmuo kiekvienas Ir kuždas: „Viešpatie, Ir Jis - Žmogus?!"
Paprastas ir žavus. Prisiminiau A.Kurosawos filmą Dersu Uzala ir kaip tas medžioklis kiekvieną elementą - akmenį, lazdą, vandenį, ugnį, kiekvieną gyvūną vadindavo žmogumi. Liudi.
Humaniškas eilėraštis, bet nesakyčiau, kad antropocentrinis.
Kyla svarbus religinis-filosofinis klausimas: kas yra paveikslas, o kas yra pozuotojas. Ar būtybė pirmiausiai Dievas Žmogus ar Žmogus Dievas.
Kai pasiklydęs Žemėj
Apsiverkia Dievas,
Praėjęs basas
Mūsų likimus - šitai yra puiku, o va pabaiga nelabai kažkaip, nalabai :)
nors jautru, jautru ir gilu
Dievas Žemėj pasiklysta – ir apsiverkia?..
mhmmm, Proto prigimtis – Gamta, yra tobula, jau savo pirmapradiškume – pradžių pradžioje, taip, kaip tobula yra Šviesa, ji skaidri ir laisva nuo fizinių bei emocinių gniaužtų, ir tą proto
ir sielos būseną suvokti bei patirti – pažinti sąmoningai Žemėje, gali, tokia gyvybės forma, kaip žmogus; o gėlė – ji jau tobula, tik nesuvokianti savęs sąmoningai visatoje, ir visatos savyje;
bet ji tobula, kaip ir Visos kitos gyvybės formos,tai gamtos proto prigimtis tobula – tik nesąmoningai. Tai vadinama "Budos sąmone", "Kristaus sąmonė", tačiau pasiekti šią būseną gali tik žmonės, (iš visų gyvybės formų Žemėje) praktikuodamas sistemingai atitinkamą mokimą, kiekvieną savo gyvenimo sekundę, kol siela žmogiškajame kūne.
Tai gi, kaip myli gėlė? o gal ji nemyli? – kuo jos meilė mažesnė - prastesnė nei žmogaus?
Ji tobula, skaidri, tik savęs sąmoningai nesuvokianti, bet siela jos be nuodėmės, kaip kūdikėlio įsčiose, žinančio Meilę, tik nesuvokiančio žinojimo to sąmoningai. Gimęs kūdikis atsineša ją – Meilę, ir daro poveikį aplinkiniams, to nežinodamas, visi aplink pasidaro geresni...
O nesuvokia gėlė – tai ir nesistebi; Nelaiko dievo žmogum, ir žmogaus dievu - nevadina...
Ji tobula pradžių pradžioje – substancija visatos tobula, kaip šviesa jau savo pradžioje. kaip pasakė lietuvių poetas J.Strielkūnas, 1992.XI.01. dviejų eilėraščių cikle, pavadinimu: "Nenoriu mirti",
antrame eilėraštyje, pavadinimu : 2. "Senatvė" pirmame ir paskutiniame posmuose (citata):
/Aš nenoriu mirti, mama.
Ir man darosi vis liūdna,
Kad reikės palikti namą,
Kur tiek metų gyvenau,
- - -
Nors vis tiek reikės ateiti
Pas tave – į žemę tą,
kur lyg mėlyna našlaitė
Žydi siela pamiršta./ ----
Dievas, neklysta, o žmogus – klysta,
būna pasako: "klydau, galvojau kad aušta, o temo – buvo l. vėlyvo rudens metas...",
bet Saulė teka, ir leidžiasi, nors žmonija ir antrą pasaulinį pradeda, "tuo par reisu", ir Saulės
grafikas – neklysta, nepaveda...
"Titanikas nuskendo, užgeso švieselės, paniro laivas, o danguje spingsėjo žvaigždės; atsisveikindamas pagrindinis lyrinis herojus,
iš trečios klasės aukšto, su pagrindine lyrine heroja, iš pirmos klasės aukšto, jai pasakė, kad jis labai nori gyventi, taip labai - kaip niekada anksčiau, tačiau, kartu yra ir labai laimingas, jog nusipirko tą bilietą, ir į tą laivą, kuris štai nuskendo, ir jeigu stovėtų prie kasų pirkdamas bilietą į lavą iš naujo, nepasielgtų kitaip – nes visiškai nesigaili, kad plaukė tuo laivu ir būtent tuo reisu, Jis prašviesėjo – patyrė tą tobulo proto būseną, su ja ir mirė jau sąmoningu; o ar medūzos stebėjosi?.. (kad dievas nuskendo...))
(be tų praktikų, jų jam neprireikė – Budos mokymo, ar Kristaus, ar dar kokių nors dvasinių mokimų,)...