Kelionė

Pažiūrėk dar atgal, tai nužymi ėjimą į pradžią,
Išmatuok kas nueita, jei pametei kur atsispirti.
Priešais stojasi piestu ristūnas likimas be vadžių,
O jo karčiuose pinasi brangūs gimimai ir mirtys.

Koks dangus pasimainęs - pamėgintum įspėti jo spalvą,
Pasirodytų mažas žodynas po šitiekos metų!
Ir mėnulis į parytį visiškai pameta galvą,
Aukštas skliautas žvaigždes atsainiai į bedugnę nukrato.

Įsikibk į ristūną kurs žvengia, kaip ašmenys dalgės,
Kai suguldo į lygias gretas aukštą žolę rasotą.
Jei išsaugosi tylą sustojus ties pragaro vartais
Dar šiandieną raškysi vaisius Dievo soduos.