Rugsėjo vakaras

Stiklinėje monsardoje
virpa -
rožės, lelijos, nasturtos.
Virpa saulėlydžiai.
Šakos, brūžina sienas,
žadina gegnes,
sakais aplipusias,
lyg rankas susinėrusias.

Ir po dangiškom
užuolaidom,
lyg obuolys,
sultingas vakaras,
ir dangus, labai arti,
ir tu brendi
į prisiminimus,
pasikėlusi vestuvinę suknią,
iš labai arti.

Ir mergaitė
išėjusi į mažą stotelę -
girdi, mato mane -
ne žemišku,
dangišku veidu
ir labai nustemba -
tik prieš miegą,
prieš naują dieną -
prakaito lašai stambūs.

Kaip gera,
kvepia kriaušėm, obuoliais,
senos monsardos, palėpės.
Lūžta, nuo grūdų, minčių -
Dievų, javų
pilnos klėtys.

Yra, kur garsui pasislėpti,
žeme teka, plūsta
upės lėtos.
Ir tu
į prisiminimus atklydusi,
atėjusi iš labai toli -
šieno, šiaudų styrtoj -
pasislėpti gali.