Ir vėl kalbėjimas sau

Net nemanau, kad sausio speigas buvo kaltas.
Ir nekalti dėl ilgo egzistavimo suskaldyti sapnai.
Matyt, reikėjo šito: alko siela, šaukė – šalta,
Vis spaudė tuštuma lyg rūkas, kai nieko nebžinai.

Bemiegės mintys kaltina metus, išslydusius tarp pirštų.
Sugaudyti dienų, kaip pažabot jutimų, nebgaliu.
Žinau, kad banalu: tačiau iš ilgesio aš mirštu
Ir, susirangiusi kampe, galbūt netyčia virsiu voreliu.

Numegsiu ramų liūdesį, įpynus siūlą mėlyną,
Tūnosiu paluby, sūpuojama rusenančios šviesos.
Sugrįžus į save, bučiuosiu ryto darganą –
Įkritusi melodijon, ji tyliai džiaugsmą atkartos.