Išnyk

Nebenoriu tavęs nežadėto
Lyg ratuotų kamanių medaus,
Apsisuk ir nupėdink iš lėto
Ten, kur kojos kelių nepaklaus.

Man pabodo išmirkę blakstienos,
Tarsi pelkė vis trauki dumblan.
Nors žinau, priklausai man ne vienai,
Dėmesys prisaikdintas tik man.

Jau pradink, ilgesy užkerėtas,
Kapiliaruos žymė palikta.
Mano sieloj nebėr laisvos vietos,
Tįso brydė kampuota, sukta.

Tu palik mane vieną vienužę,
Nors sopėtų palaukės beržai,
Kai pavasariai vėtromis ūžaus,
Nebijok, kad skaudės per mažai.