Kiek daug pavasarių jau buvo
Ir šis, deja.
Varnėnas švilpterė
Ir, šokterėjęs nuo šakos,
Nusinešę dangun.
O aš dar vis,
Va šitaip šokterėti neišmokęs,
Apglėbęs per septyniasdešimt
Lyg besotis
Juos spaudžiu prie širdies.
Atleiskite, pavasariai, ir tie,
Kam užmirštu už juos net padėkoti.