lipnu. langas nr. 44

metų
trylika jau -
klubai platėja,
ir akys vylingos lyg
suaugusios
(taip dailininkas
gatvėj sakė, kai kalbino
pozuot jam,
bet mamai apie tai neužsimint)

o jie susimokė
zarazos visi:
„nurimk, sunkumai praeis,
paaugliams
taip būna,
ieškok savęs ir rasi“

ką jie išmano
apie balsą balkono kampe,
apie raganių,
kurs atveria
vartus į kūno skonį

nei soc. darbuotojas
neplauta maike,
anei gauruotas psichologas
nenutuokia

kaip tirštėja sūkuriai
kambary,
kai varva tamsūs
akordai ant kilimo,
peiliukui prasliuogus
(tėvai pasius bevalydami),
kaip kaligrafiškai
išlaša žodžiai,
diktuojami balso balkoninio,
kaip šaltas
laminatas
šaltai pamylės
prieš nugrimztant