sopuliai

prisiliesti delnais prie bedugnės,
o po to tik pakilti, pakilti-
mudviem šimtmečiai-braškančios siūlės,
tylūs priemiesčiai vakaro rūmais
šitaip slenka ir slenka ir slenka..

nežinoti, nes temstant  nematom
kur čia  tykoja klastos ir kalės
dvokia prakaitu bundančios avys
iš širdies gilumos vis alsuoja

visa tai kas paliko už skausmo,
o iš tekančios saulės lašėjo - sakiniai
parašyti pasauliui - gal ir man,
gal ir  tau išsopėjo...