„Dainuok širdie gyvenimą! “
Dainuok atlošus galvą,
Kol žodis vidų deginęs
Pasieks žvaigždėtą dangų.
Klausyk, dangau, gyvenimo,
Kurio jau nebeklauso
Galva nei protas. Rankomis
Suimk mane žaibuotom.
Marink mirtingą mergiščią,
Po ąžuolu pastojusią
Ir karštą kūną nešusią
Į upę paaukojimui.
Padrąsink pasiryžusią
Dainuot širdim gyvenimą
Nors stygos jos suplyšusios
Ir saulė ją apakino.