Susidūrimas su vampyru

Gan kiek trumpokas: P Ir kablelių tikiu nesudėjau (reiks taisykles išmokt).






Istorija apie susidūrimą su vampyru.




Buvo vasara saulėta. Daugel koncertų pabuvau ir įsigijau, regis, milijoną „netikrų“ draugų, nors iš tiesų man jie nerūpėjo. Važiuoju autobusu į Trakus pas močiutę. Apsimovęs savo kasdienį rudeninį daug žemės nušlavusį odinį juodą paltą kaistu. Prakaitas varva ir mąstau, kaip atvykęs šoksiu į ežerą. Dar keli sustojimai, jau Lentvaris,  o žmonės (diduomenė jų buvo  pražilusiom galvom) vis spokso į mane ir šnabždasi. Tuomet pagalvojau - kaimiečiai, šyptelėjau. Netrukus išlipau Trakuose ir pasijutau geriau. Grynas oras šiek tiek atvėsino, bet saulė vis kaitino, o aš norėjau, kad ji liautųsi šviesti. Tuoj pat pradėjau lėtai žingsniuoti pas močiutę. Numindžiotais, visą vasarą išvaikščiotais mylimiausiais kerzais apsimovęs, aš tvirtu žingsniu varau. Karts nuo karto į mane atsisuka koks praeivis ir su šypsena, o kartais pasipiktindamas mane palydi. Ech prie to jau pratęs ir jie jau manęs nebestebina. Einu pakrante ir stebiu nuostabų ežerą, o kvapas taip vilioja šokt į jį. Man net kojos drėbėt pradėjo, kaip maudytis norėjau ir paspartinau žingsnį.
Pas močiutę iš pradžių papietavau ir persirengiau. Išore tapau pilka žmonių mase, nors požiūris į gyvenimą išliko senas. Išbėgau paplaukioti. Tą dieną buvo gal dvidešimt aštuoni šilumos ir vanduo - pasakiškas. Plaukioju, karts nuo karto paneriu gilyn ir taip smagiai jaučiuosi. Išlipęs išgirdau telefoną skambant. Tai buvo pažįstamas iš Lentvario. Jis pakvietė mane pasisvečiuoti, bet aš norėjau Trakais  pasidžiaugti ir pas močiutę pabūti. Atsisakiau nuvykt pas draugą ir to nesigailėjau.
Kitą dieną Pilyje koncertas, kažkoks džiazo... „Lievas“ man tas džiazas pagalvojau, bet vis tiek užsukau pasižiūrėti vidun. Žmonių daug ir teko brautis, kad patekt vidun. Užsilipau į antrą aukštą ir atsisėdau ant turėklų, kaip dauguma tu žmonių. Klausiausi džiazo...
Vakare daug vaikščiojau iki pat paryčių. Jaučiau silpnybę nakčiai, ji kaskart mane užburdavo. Stovėdamas ant tilto stebiu mėnulį. Tą naktį buvo pilnatis, bandžiau įžvelgti mėnulio kraterius. Atrodė aplink nieko nebuvo, iki to momento, kai sutikau Džordžą. Vyrukas pasirodė malonus ir išsiauklėjęs, užkalbino mane.
-Gražus mėnulis, tarė jis.
-Nuostabus ir toks ryškus, -atsakiau.
Tuomet vyrukas šaltu žvilgsniu pažvelgė į mano akis ir tą minutę supratau, kad jis vampyras. Tikras gyvas vampyras mąsčiau, bet neišsidaviau. Ėjome pakrantė tarp žibintų šviesų ir įžūliai pasiūliau aplankyt bažnyčią.
-Žinoma, aplankykime, -pašnabždėjo jis.
-Kodėl šnabždate? -nusistebėjau, -Juk žmonių nėra, kalbėkim paprastai, -pridūriau.
Vampyras pasimetė ir minutę patylėjo. Tuomet paklausiau iš kur jis kilęs. (Džordžas-nevietinis vardas)
-Iš pačios Anglijos širdies, -atsakė jis.
-Turistas, -pridūriau.
Pasiekėme bažnyčią ir aš specialiai žinodamas aplaisčiau vampyrą švęstu vandeniu. Anas pradėjo  striksėt kaip žiogas.
-Kas jums? -paklausiau vos tvardydamas juoką.
-Man nieko, o jums? Laistot tą ledinį vandenį it koks kunigas...
Tuomet vyrukas pasiūlė išeiti lauk iš bažnyčios. Sakėsi jis kito tikėjimo ir jam ponas Dievas nepatinka. Pasiūlė Džordžas nueiti į kapines, o aš sutikau. Netrukus pasukome toliau pakrante ir paėję šimtą metrų pasiekėm senovines kapines.
-Šie kryžiai mane nervina, - barbėjo vampyras ir pradėjo vartyti antkapius.
Tuomet aš šiek tiek persigandau, pamaniau, kad vyrukas tuoj užpuls mane. Taip ir atsitiko nuvertęs du antkapius Džordžas šoko ant manęs ir ruošėsi įkasti. Aš matydamas, kaip jis skrieja į mane atsitraukiau ir vyrukas neapsiskaičiavęs nukrito ant žemės, persivertė tris kartus ir veidu pabučiavo juodžemį. Jis pradėjo spjaudytis ir keiktis, jo burnoje buvo smėlio.
-Oho, tu ir skraidyti moki? -visai nenustebau, bet bandžiau parodyti, kad nustebau jo sugebėjimais.
-Pasisekė tau, kad matematikos nemėgau, - atsakė jis.
Aš naiviai šyptelėjau ir pasiūliau vyrukui kitą auką susirast. Anas iš pradžių pagalvojo ir tarė:
-O kam?
Aš minutėlę pamąsčiau ir pasiūliau Džordžą matematikos išmokyt. Tuomet jis minutėlę murmėjo ir burzgėjo, nuvertė dar vieną antkapį.
-Gerai, -sutiko jis.
Aš pagalvojau, kad ir amžinas gyvenimas praverstų ir pasiūliau Džordžui dovanot man tokį. Vampyras nebuvo įtin sumanus, galbūt, kad jaunas ir švelniai įkando man į ranką. Aš pajutau nakties šaltį, poto šilumą ir tapau vienu jų.
-Na ką gi, dabar išmokysi mane matematikos? -paklausė vampyriokas
-Aha, -šyptelėjau ir paspaudžiau jam ranką.
Tuomet mus apšvietė mėnulis ir pasveikino įžengus į naktį. Mes nuėjome siaurais kapinių keliukais gilyn...