Tikro vampyro istorija.

Mano istorija prasidėjo tada, kai buvau dar jaunas, bet jau subrendęs, tais laikais. Turėjau aštuonioliką metų. Išvaizda nedaug kuo skyriausi nuo kitų savo bendraamžių. Bet mane erzino tai, kad kiti vaikinai elgdavosi kaip tikri mažamečiai. Galbūt jie nenorėjo atsisveikinti su vaikyste? Na, bet man nesvarbu. Taigi, mergaičiu dėmesiu skūstis negalėjau. Nes pagal daugumos nuomone aš buvau gan gražus. Bet tuo metu aš turėjau draugę. Galbūt aš jos ir nemylėjau, bet ji man patiko daugiau kaip draugė. Aš jos tikrai nenorėjau skaudinti, todėl su ja pradraugavau net trejus metus. Galbūt kai kam tai atrodo ir nesąžininga, bet mano manymu taip geriau, nei imti ir palikti. Ką dar galėčiau apie save papasakoti? Tada nebuvau kuom nors išskirtinis ar traukiantis dėmesį. Galbūt drysčiau teigti, kad buvau toks kaip atsiskyrėlis, bet ne visai. Turiu sese. Ji pati nuostabiausia pasaulyje. Jos vardas Danguolė. Ir jai aštuoniolika metų. Beto sakydamas, kad tada turėjau aštuoniolika noriu tuom pasakyti, kad ir dabar man tiek pat, bent jau iš išvaizdos. Na o galbūt jau ir devyniolika. Kas čia žino. Taigi, mano mylima sesutė. Ji tiesiog nepaprasta ir manau nieko čia daugiau nepridursi. Dar turiu pora broliu. Kurie kartais mane nervina. Žinau, kad jie iš tikro to nenori... Auch!! Na gerai gerai nori... kartais. Turiu tėtį, mama. Ir aišku laaabai daug giminaičių. Manau, kad tikrai daugiau už bet kurią šeimą.
  Hmm. Gal jau būtų pats laikas prieiti prie veiksmo? Aš irgi taip manau. Visa tai nutiko... Tik nesitikėk, kad sakysiu gražią, saulėtą diena, ten ir ten... Ne. Visai ne taip buvo. Juk aš pasakoju apie kai ką tikro, o ne išgalvoto. Ta diena, prieš, maždaug, septynerius metus, su savo sesute tiesiog ėjome iš mokyklos. Buvo žiema. Snigo. Šiomis dienomis žiemos tikrai daug geresnės nei anksčiau. Brrr. Kadangi labai mylėjau savo sesutę tai laikiau ją už rankos. Ji tuo metu ėjo apsnigta gatve. Kai žiūrėjau į priekį tą akimirką nieko nemačiau, bet vos nuleidau akis pajutau stiprų smūgį. Tarsi į mane trenktūsi koks akmeninis daiktas. Tik žinau, kad nieku gyvu nepaleidau sesers rankos. Nenorėjau, kad jai kas nutiktų. Jau geriau mane, nei ją. Kas vyko vėliau nelabai žinau, nes manau, kad gulėjau be samonės. Bet perduodu klaviatūrą sesei, ji žino kas vyko toliau.
  Sveiki, mane jau pristatė, todėl prisistatinėti manau nebereikia. Kas buvo toliau? Kai mano broliui kliuvo toks smūgis aš taip pat negalėjau atsilaikyti. Nors aš jutau tik tą smūgį nuo kritimo ant nugaros, bet mačiau, kaip nepaaiškinamas asmuo trenkėsi į brolį. Pirma mintis šovusi į galvą, kas jis, kodėl trenkėsi, iš kur pas jį tokia jėga? Kai pamėginau atsikelti, pamačiau tą žmogų tupintį šalia. Jis kažką darė pasilenkęs prie mano brolio. Man labai skaudėjo galvą, todėl nelabai susigaudžiau. Pajutau, kaip mano brolio ranka stipriai spaudžia manają. Išsigandau. Norėjau jam padėti, bet net nenumaniau kaip. O kas jeigu tas žmogus bandys ir mane pulti. Tą akimirką tiesiog sėdėjau ant sniego visa sustingusi iš baimės ir galvojau kada tai pagaliau baigsis. Norėjau tik vieno, kad tas nepažystamasis kuo greičiau pasišalintų ir, kad galėčiau pasirūpinti broliu.
  Taip prasėdėjau gal pusvalandį. Bet šalčio nejutau, nes dar negalėjau atsipeikėti. Tik tada tą akimirką suvokiau, kad itartinas asmuo, kuris vis dar čia buvo, žiūri į mane. Aš pakėliau akis ir pažvelgiau į jo veidą.
-Atsiprašau-prabilo jis-aš nenorėjau. Aš tik...
  Aš neleidau jam pabaikti sakinio. Visas sustingęs kūnas pagaliau tapo lankstus. Puoliau prie brolio, kuris gulėjo ant sniego. Jis buvo užsimerkęs. Maniau, kad jau praradau jį.
-Ką tu jam padarei?! -Klausimą tiesiog rėkte išrėkiau. -Ką? Ar jis gyvas? Atsakyk!
-Jis gyvas, nesijaudink, nusiramink.
  Mano brolis guli be jokių gyvybės ženklų, o jis dar sako, kad jis gyvas. Netikėjau nei vienu jo žodžiu. Galbūt jis jį pribaigė, kol aš sėdėjau apšalusi. Bet tada mano kūną užliejo šiluma. Pajutau, kad sujudėjo brolio ranka. Nuleidau akis ir pažvelgiau į jį. Jis vos vos prasimerkė.
-Nu-nutemk mane na-namo...
  Jis toks bejėgis. Tarsi atsigavęs iš komos. Ar net dar baisiau. Iš tiesų tai nežinojau ką man daryti. Viena nepatemsiu jo. Šalia mūsų vis dar buvo tas keistas žmogus. Pamaniau, gal jis padėtų.
-Ar padėtumėte man pargabenti brolį namo?
  Na jis ir keistas. Nieko neatsakė. Atsistojo. Paėmė brolį  už rankų. Tada paėmė į glėbį ir pradėjo nešti. Šeip norėjau nurodyti kelią, bet pastebėjau, kad tikriausiai jis pats žino kur eiti.
-O nemanote, pone, kad jam reikėtų į ligoninę? -paklausiau.
-Ne.
  Trunpas, bet keistas atsakymas. Iš kur jis žino. O gal jam lūžo kas nors. O gal pavojingai sutrenkta galva. Šio pono aš prisibijojau, bet dėl savo broliuko padaryčiau bet ką.
-Iš kur galite būti tikras?
-Aš žinau, bet pats tai padariau.
  Padariau? Ką? Ką jis jam padarė? Dabar jau nieko nesusigaudžiau. Tik ėjau keliu link namų žiūrėdama sau po kojomis. Bet vis galvojau, ką jis turėjo galvoje tai sakydamas. Gal jis padarė jam ką nors blogo. O gal jis kokia nepaaiškinama būtybė. Nenorėjau nei vienos versijos išgirsti realybėje.
  Po gero pusvalandžio jau buvome vos už kelių žinksnių nuo namų. Išgirdau, kad brolis atsigauna.
-Ar tau viskas gerai? -paklausiau.
-Tikriausiai. Bet jaučiuosi labai pavargęs.
  Jo balsas buvo kaip ir visai gyvas. Nebeatrodė, kad vos prieš akimirką jam kažkas nutiko. Na manau dabar jau brolis gali tęsti pasakojimą, nes nuo tada kai gryžome namo jis tikrai gerai pamena viską ir net daugiau nei aš.
  Na ką. Tada jau kažkaip, bet savo kojomis parėjau į namus ir tiesiai į lovą. Jaučiausi labai nukankintas. Tarsi dirbčiau visą dieną kokį sunkų darbą. Bet vistiek nujaučiau, kad kažkas su manimi netaip. Mano kūnas degte degė. Maniau, kad turiu karščio. Galva plyšo per puse. Išgėriau vaistų nuo galvos skausmo ir atsiguliau. Bet vos spėjus užsimerkti mane baisiai supykino. Vos spėjau nubėgti į tuoletą.
-Kas su manimi darosi?
  Klausiau savęs, bet atsakymo tikrai nežinojau. Sesuo viską žinoti turėjo. Kai truputėlį atsigavau, nuėjau pas ją į kambarį. Galbūt ji man padės visa tai suvokti.
-Miegi? -paklausiau.
-Ne. -nors buvo akivaizdu, kad kalba vos ne per miegus. -Kas yra? Kankina nemiga?
-Panašiai. Bet manau miegosiu geriau, jeigu išsiaiškinsiu kas nutiko lauke. Manau tu turėtum daug ką žinoti, juk beveik viską matei.
  Labai tikėjausi bent kokios informacijos, bet ji tik apsivertė ant kito šono, atsiduso ir nieko daugiau nepasakė. Mane tai erzino. Būčiau galėjęs nors ir visa naktį prastovėti jos kambaryje, kad tik gaučiau bent keleta faktų apie šiandiena. Galbūt jai manęs pagailo, o gal tiesiog jai ta mintis taip pat nedavė ramybės, nes jau man ruošiantis išeiti ji staiga atsikėlė, atsisėdo ant lovos ir klausiamai pažiūrėjo į mane.
-Tau tikrai viskas gerai? -švelniu balsu pasiteiravo.
-Na lyg ir. Bet nuo vaistų mane pykina. Galva plyšta. Ir atrodo, turiu karščio. -pridėjau ranką sau prie kaktos.
  Ji minutėlę patylėjo, tarsi kažką svarstytų. Bet gal ji žinojo kas man. Juk viską matė. O kol aš ten gulėjau ant sniego, galbūt jie kalbėjosi. labai džiaugiuosi, kad tas vyras buvo su ja. Nes jeigu ji būtų likusi viena jai galėjo grėsti pavojus. O jeigu tas vyras nebūtų buvęs toks geras. Jeigu jis po mano užpuolimo būtų palietęs ir ją. Net nenoriu apie tai galvoti. Žiauru. O aš tuo metu buvau bejėgis.
-Keista. -staiga, nutraugdama mano galvojimus, prabilo. -O daugiau nieko nejauti? Šeip pagalvočiau, kad tu koks mutantas ar dar kas nors. Juk tave taip žiauriai aptalžė, o tu vis dar geros kokybės. Nemanai, kad čia kažkas ne taip?
-Na tiesa sakant tą jau senai pastebėjau. Po tokio smūgio galbūt turėjau net atsidurti ligoninėje.
  Tada abu sužiurome vienas į kitą. Tarsi klaustume. Ar bandytume rasti kažką bendro tarp mūsų pastebėjimų. Bet pagalvojus juk tai buvo ne mašina ar sunkvežimis o žmogus, kuris tikriausiai bėgo ir nepamatė manęs. Nieko čia keisto, kad dabar atrodau sveikas. Na, nevisai sveikas, nes kažkas nutiko su mano skrandžiu.
  Daugiau nesulaukęs jokiu pastabų ir klausimų apsisukau ir išėjau iš kambario. Po tokių įspūdžių abiems reikia gero poilsio. Šeip ne taip, vilkdamas sunkias kojas, nukėblinau į savo kambarį. Ant žemės mėtėsi treningas. Paėmiau, kad nuneščiau į vonę, nes išsipurvino. Man jį bekelent iškrito nedidelis popieriukas. Paėmiau. Išpradžių net nemaniau skaityti, bet po to pamačiau, kad raštas neįprastas. Labai dailus. Keles minutes galvojau kas tarp mūsų šeimos narių galėtų taip gražiai rašyti, bet kiek pamenu, niekas. Tas keistas raštelis buvo sulenktas pusiau. Popierius storas ir baltas. Daugiau nebeištvėriau, jaudulys ir smalsumas pasiekė viršų. Lėtai, tarsi tai būtų kokia bomba, atlenkiau lapą. Iš pradžių dar pažiūrėjau į žavingą raštą, o tada ėmiau gilintis į tekstą.

  Sveikas, tikriausiai jau radai šitą lapelį. Visų pirma tai norėčiau labai atsiprašyti, kad tave nutrenkiau. Tikiuosi jautiesi gerai. Nepaisant to, kad dabar tu būsi vienas iš tokių kaip aš. Tai yra vampyras. Visą tai truks savaite laiko. Dabar kolkas dar jausiesi pakankamai gerai, bet po kelių dienų tave užvaldys keisti jausmai o gal net skausmas, kurį labai sunku iškęsti. Jeigu manai, kad su tuo nesusitvarkysi vienas, kreipkis į mane. Štai mano numeris 864443439 paskambink, kai suvoksi, kad reikia mano pagalbos.

  Iš dalies tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime. Kažkada svajojau tapti tuo, kuom niekas kitas negali. Bet pagalvojus kas manęs laukia kol tapsiu tuo kas ten rašoma. Nnorėjosi bėgti kuo toliau nuo ateities. Nenorėjau kęsti kančių. Tik ne dabar. Nors kojos ir neklausė, bet bėgte nubėgau į sesers kambarį. Pravėriau duris. Keista, bet ji sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo į dangų.
-Kas nutiko? -paklausė, man nespėjus atgauti kvapo.
-Aš esu va…
  Jau norėjau tai ištarti, bet kažkas mano gerklėje trugdė. Maniau, kad numirsiu.
-Kas tu? -prabilo ji. Nušoko nuo palangės ir pažvelgė į mane.
-Vampyras.
-Ką? -ji išpūtė akis tarsi bučiau pasakęs kokią nesamonę.
-Vampyras. -pakartojau.
  Jos apstulbęs veidas tapo susirupinęs. Dabar ji atrodė labiau globėjiškai nei išsigandusi. Aš to ir tikėjausi, kad ji man padės išsikapanoti iš šios nelaimės. Bet dabar matau, kad ji net nesuvokia ką toliau daryti.
-Ar šiuo metu esi jau toks?
-Ne. -ištraukiau raštelį iš kišenės ir padaviau jai. -Radau savo džemperį. Tikriausiai tas žmogus buvo vampyras. Kaip jis sakė, man dar visas baisumas prieš akis.
  Nejučia man taip pakirto kojas, kad teko prisėsti ant sesers lovos. Negalėjau suprasti kas man darosi. Tą akimirką pradėjo svaigti galva. Akys tarsi aptemo. Norėjau tik imti ir pabėgti. Kuo toliau nuo čia, kuo toliau nuo artimų žmonių. Kad kai virsiu pabaisa negalėčiau nei vieno iš jų nuskriausti.
-Kas tau? Gerai jautiesi? Gal ko tau reikia?
-Ne. Nieko.
  Atsistojau ir išėjau į savo kambarį. Pasiėmiau telefoną ir tą murziną džemperį. Reikia imtis veiksmų. Jeigu toliau čia liksiu tai, nieko gero iš to neišeis. Kuo greičiau užbaigsiu šitą reikalą, tuo bus geriau visiems.
  Gerai, kad tėvai jau miegojo. Galėjau ramiai išslinkti iš namų. Bet bėda ta, kad nelabai žinojau savo veiksmų plano. Ką visų pirma padaryti. Ar prasitrainioti gatvėmis iki aušros, ar geriau paskambinti tam keistąjam žmogystai. Hm. Manau bus geriau skambinti. O kas jeigu aš negaliu būti diena lauke. Jis man tūrėtų bent keletą taisyklių paaiškinti. Išsitraukiau telefoną ir susiradau jo numerį. Gerai, kad įsivedžiau. Nes lapelis liko pas seserį. Šiek tiek dvejojau. Bet galiausiai paspaudžiau skambinimo mygtuką.
-Taip, klausau. -šiek tiek prikimęs, bet girdėtas balsas greitai atsiliepė.
-Am. Sveiki. Aš skambinu dėl to įvykio šiandiena vakare.
  Vyliausi, kad visko priminti nereikės. Jis akimirką patylėjo ir tada prabilo.
-Ak, taip. Nesitikėjau, kad taip greitai paskambinsi. Tikėjausi, kad tu pasimesi taip, jog neatsipeikėsi iki ryto. Bet matau tu gan drąsus vaikis. Tai ką norėtum sužinoti?
-Viską. -kuo skubiau atsakiau.
-Daug nori. Galbūt tokiu atvėju geriau būtų mums susitikti kur nors. Nebent tu negali.
-Galiu. Aš kaip tik netoli parko. To pačio kur tai nutiko.
-Gerai. Lauk. Tuoj būsiu.
  Man nespėjus atsisveikinti jis jau buvo padėjas ragelį. Arba jis labai nekantrus, arba aš šiandiena labai išsiblaškęs. Tikėjausi jį išvysti tik po kokio gero pusvalandžio laiko, nebent jis gyvena kažkur čia pat. Susiradau suoliuką ir prisėdau. Rankose laikiau šviečiantį telefoną, kad jis geriau mane pastebėtų. Aplink nebuvo labai šviesu, o aš nebuvau apsirengęs labai ryškiai, kad šviesčiau iš toli.