Sugrįžimas

Kartą vienas vaikis per daug įsigilino į žmonių dingimus ir atsiradimus. O viena šeima kaip tik į jo kaimą grįžo trisdešimčia metų anksčiau. Ir taip sukėlė įtarimą pastabiam vaikiui. Ir jis pradėjo šniukštinėti.
Didžioji dalis mūsų jau gyveno ir dirbo uždaruose slėniuose, nuošaliuose dvaruose bei tolimose salose. Tačiau likusiems jau su pirmomis rėkiančiomis laikraščių antraštėmis iškilo grėsmė. Buvo įtariami visi be galo gražūs, per daug pablyškę, per ilgais iltiniais dantimis, per daug protingi, vengiantys saulės, per mažai senstantys, nešiojantys spalvotus lęšius, linkę viešumoje nevalgyti arba turintys labai specialią dietą. Trumpiau tariant – visi, bent šiek tiek skyręsi nuo paprasto standartinio žmogaus, tik sutemus buvo pradėti badyti, laistyti šventintu vandeniu ir pagal kitokius prietarus tikrinti.
Netrukus šeimą pagavo ir sunaikino. O po pusės metų visi jau buvo beveik pamiršę, tačiau joks vampyras nebegalėjo jaustis saugus. Vaikis vis nenorėjo nurimti.


Dėdė Klodas atvertė mane, kai buvau dvidešimt penkerių. Kaip tik baiginėjau genų terapijos projektą dėl atsparumo UV spinduliams. Gimtadienio šventimas pavirto į vienos nakties nuotykį, o po kelių dienų, pagijusi nuo itin baisių pagirių, supratau, kad nebenoriu salotų. Noriu traukinio palydovo kraujo.
Laimei, rankinėje radau pakelį B+ su vieninteliu žodžiu kortelėje „Atsiprašau“. Savaitgalį tėvų namuose praleidau tuolete apsimesdama, jog vemiu, paslapčiomis vis gurkšnojau kraują ir keikiau vampyrų giminę visais žinomais žodžiais.
Tačiau ir tai išėjo į gera – supratau, kad genų terapija veikia ir virusą. Dėdė Klodas buvo praėjes kursą, ir man nebeteko patirti tos nemalonios problemos su saulės šviesa.
Už darbo reikšmingumą būčiau gavusi Nobelį. Deja. Darbas slėnyje, ypač dėdės Klodo laboratorijose, buvo įslaptintas.


Dėdė Klodas vėl mane susirado po eilinės tariamos plastinės operacijos. Garsėjau kaip mokslininkė, per daug susidomėjusi savo snukeliu. Draugas chirurgas, taip pat vampyras, už visai nedidelį mokestį šiek tiek pakeisdavo mano išvaizdą, kad sumažėtų aplinkinių įtarimas.
- Botoksas tau netinka, - lyg tęsdamas paskutinį mūsų pokalbį pasakė dėdė Klodas. – Putlios lūpos užgožia tavo akis.
- Užtat ramiai miegu, - šyptelėjau seniai matytam draugui. Užklupo mane parke, besišildančią saulėje.
- O šitie daiktai tikrai veikia? – paklausė baksteldamas į mano sidabrinį kryželį.
- Taigi vampyrai bijo sidabro ir šventų daiktų, negi pamiršai?
Dėdės Klodo akys atrodė pavargusios, tačiau vis dar ryškiai žalios. Myliu savo darbą.
- Grįžk pas mane, - taip, jis tęsė penkerių metų senumo pokalbį.
- Šįkart nebeturi, ką pasiūlyt, - mirktelėjau jam, - o ir mano kaina gerokai pakilo.
- Ne, šįkart tu nori grįžti, - užtikrino paduodamas sulčių pakelį su krauju. – Kilo grėsmė karvių projektui. Pameni vaikį, paskerdusį Kolinsus?
Linktelėjau.
- Jis šniukštinėjo Grafystėje, išalkęs nusprendė karvę pasimelžti, ir..
Prunkštelėjau.
- Įsivaizduoju, kaip nustebo, - ištariau bandydama sulaikyti šypseną.
Pažiūrėję vienas į kitą pradėjome juoktis.

Karvių projektas buvo mano paskutinis darbas jo laboratorijoje. Už jį pažadėjo fermą Grafystėje ir dešimt nulių sąskaitoje. Manė, jog tai pasaka iš fantastikos srities. Tačiau per trejus metus sukūriau karvių liniją, duodančią pilnavertį kraują, o kai fenotipas nepakito ir ketvirtoje kartoje – iškeliavau iš slėnio. Jau dvidešimčiai metų.
Fermą paverčiau elitine: žmonės, pirkti joje, pavirsdavo įžymybių augintiniais, o gyvendami fermoje prižiūrėjo mano bandą. Turiu prisipažinti, jog mintį pavogiau – po kažkurio projekto dėdė Klodas padovanojo vyrą. Juokavo, kad pagavo pakeliui. Pamenu, kaip apsidžiaugiau tą raumeningą gražuolį matydama. Ir kaip atsibudau tarp apkrešėjusių jo gabalų. „Maisto švaistymas“, - tepasakė dėdė Klodas. Deja, taip nutiko ir kitoms trims dovanoms.

- Tai ko nori iš manęs?
- Kad grįžtum, - šiuo klausimu jo nuomonė nekito, - ir padėtum.
- Ir kaip tą įsivaizduoji? - deja, nekito ir nuomonė apie mano gebėjimus.
- Noriu, kad pasidarbuotum jo galvoje – kaip kad savo žmonių galvose. Labai jau paklusnius augini, - mirktelėjo man. - O tada gal sumąstysim kokį naują projektą. Duočiau visą reikiamą įrangą ir visišką laisvę. Juk vis tiek tau jau metas daryti pertrauką.
- Man reikia pagalvoti.
Vienintelis argumentas už likimą tarp žmonių buvo Nobelio premija (mokslininko puikybė yra pražūtingas reikalas) ir jaučiau, kad širdis pasiilgo vampyrų visuomenės. Dar penkias minutes tylėjau tik tam, kad paerzinčiau dėdę Klodą. Vis tiek abu žinojom atsakymą.
Atsimerkusi, pamačiau, kad jis vis dar žiūri į mane.
- O namie dar turi B pliusinio?