Rašyk
Eilės (72260)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Keliamės anksti, greitosiomis susiruošiame, einame pusryčių. Būtent pusryčiai ir trenkia viešbutį  veidu į purvą iš jo penkiažvaigždžių aukštumų, negelbėja nė skambi moriahiškai-leonardiška dvivardystė. Šeštadienis žydams šventa diena, negalima dirbti jokio fizinio darbo; tam skirtas net atskiras viešbučio liftas, savaime stojantis kiekviename aukšte – Jehova neatleis, jei persidirbsi nuspaudęs aukšto mygtuką (vargšas tas ortodoksas, kuriam šeštadienį viduriai užkietėjo, galvoju; pastenėjai – žiū, jau ir nuodėmingas).

Pusryčiams patarnauja tik arabai, o gerų 70% viešbučio gyventojų – rusai. Viskas išvirsta į kažkokį makabrišką chaosą – rusai tempiasi ant savo stalų kalnus maisto; ką valgę-nesuvalgę (susinešto kiekio per tris dienas suėsti neįmanoma) kraunasi į maišelius ir krepšius „išsinešimui į paplūdimį“. Reginys jau savaime pasišlykštėtinas, o čia dar nevėkšlos arabai; jiems vėjaričius krūmus ir karvės mėšlą kurui rankiot, ne prie stalo patarnaut. Prie vieno stalo žmonės dar bando valgyt, tuo tarpu gretimą stalą toks patarnautojas su išsišiepusio idioto išraiška veide jau nurinkinėja, maisto atliekas iš lėkščių čia pat versdamas į katiliuką... Nėra ko norėt, koks svečių kultūros vidurkis, toks ir aptarnavimo. Kažkur yra tekę skaityti, jog rusų turistas iš vidutinio dydžio miesto, turintis vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą ir vidutines pajamas, rinkdamasis viešbutį atostogoms, savo turizmo agentūrai reikalavimus viešbučiui kelia tokius– kad būtų nebrangus, geroje vietoje ir jame būtų kuo mažiau rusų turistų. Tada aš tai priėmiau kaip pokštą; dabar aš tai suvokiu kaip klaikią realybę – koks gi rusų turistas norės būti identifikuotas kaip rusas? Visa tai matant, skonį praranda net kava; kaip įmanydami greičiau dingstam iš to žvaigždučių rojaus.

Šokame į savo Šlomomobilį ir Negyvosios pajūriu traukiame šiaurėn. Pirmas mūsų sustojimas – vos už keliolikos kilometrų, Masadoje, įsikūrusi karaliaus Erodo tvirtovė. Kalno papėdėje įsikūręs turizmo centras su požeminiu parkingu, restoranu, parduotuvėmis; į viršūnėje esančią tvirtovę nutiestas lynų kelias su vidutinio troleibuso dydžio vagonais.

Įkišam parkingan Mazdą, nusiperkam bilietus. Turizmo centro fojė – staigmena; čia iškabinta nemaža skirtingų Vokietijos miestų mokinių paveikslų paroda Izraelio tematika, yra ir įvaizdžio suvokimo anekdotų, ir nuostabiai meniškų bei tobulai atliktų darbų. Vėl tas pats klausimas – tikras žingsnis susitaikymo link, ar politinis reveransas, tautų draugystės demo versija?

Keliamės į tvirtovę. Tiek romėnams parsidavęs senis Erodas, tiek po jo valdęs sūnelis matyt buvo iki gyvo kaulo įsiėdę tiek saviems, tiek svetimiems, jei jau teko įsikurti šitokioje neprieinamoje vietoje; net dykumų pesliai turi išliet nemaža prakaito, norėdami patekti į kalno viršūnę, kurioje stovi tvirtovė. Tai neginčijamai vienas geriausių gamtos ir žmogaus rankų darbo simbiozės pavyzdžių, norint ką nors padaryti kitiems nepasiekiamu. Aštrūs, vėjų išpustyti nuosėdinių uolienų skardžiai; balkšvai-geltonai-oranžiniai uolos masyvai ir plika akimi sunkiai atskiriami statiniai ant jų. Dviejų tūkstantmečių retrospektyva tik didina pagarbą tvirtovės kūrėjų, tų laikų inžinierių ir architektų įžvalgos ir ją įgyvendinusių meistrų atžvilgiu. Pats tvirtovės išplanavimas, ginybinių galių ir gyvenimo komforto (atrodytų, nesuderinami dalykai) samplaika, išlikusių mozaikų ir freskų kokybė palieka puikų įspūdį. Užgaištame bene valandą ir traukiam atgalios, link keltuvo. Čia susidariusi nemaža eilė laukiančiųjų. Staiga eilė susiūbuoja; ją išblaško kiaurai besibraunanti nemenka juodaodžių grupė, dominuoja tetulės; kožna sveria taip po kokį centnerį-pusantro, nelabai ir atsilaikysi. Visa grupė pasipuošusi vienodais kaklaraiščiais, prie krūtinės prisegti ženkleliai, bylojantys „Manchester Piligrime Society“; - Keep together! – klykia priekyje besiraunantis piligriminis tetulė-bolidas. Gal taip ir turi būti, ne ką aš teišmanau tose piligrimystėse...

Sušokam į pasigėrėtinai požemyje atvėsusį automobilį, keliaujam toliau. Iš šiaurinės pusės į Negyvąją jūrą įteka legendinė Jordano upė, skirianti Izraelį nuo Jordanijos; bandysime įbrįst į tuos vandenis, kuriuose Jonas Jėzų krikštijo. Gyvenvietės palei jūrą vis dar kurortinės, orientuotos į poilsio organizavimą, tačiau kuo arčiau šiaurinio kranto, tuo didesni pokyčiai. Ima rastis dirbamų žemės plotų, aliejui ar vaisiams auginamų palmių giraičių. Jūros krantas čia jau atitvertas spygliuotos vielos tvoromis, draudžiama sustoti ar nuvažiuoti nuo plento – akivaizdūs pasienio požymiai. Netrukus ir kelio kontrolės postas, su betono atitvarais, šarvuotu sargybos bokštu ir ginkluotais sargybiniais – sulėtiname, tačiau mūsų nestabdo, sargyba purto iš Jeruzalės pusės važiuojantį dengtą sunkvežimį. Kelias tolsta nuo jūros, pagaliau išvystam nelyg statmenai nupjautą šiaurinį jos krantą. Dar truputis, ir mūsų 90-asis kelias įsiremia į ginkluotų žalių armijos ir baltai-mėlynų policijos patrulių kontroliuojamą T-sankryžą.

90-asis ir civilizacija suka kairėn, mes į dešinę, Abdallah tilto per Jordaną link. Kelias prastėja, staiga stop – įsiremiam į vartus, ant jų lenta, pranešanti jog tiltas sugriautas. Kiek pagrįžtam ir vėl sukam į šiaurę; važiuojam kažkokiu rytiniu Jericho aplinkeliu be numerio. Vėl randame keliuką link pasienio, kelio ženklas dar byloja čia esant Qasr el-Yahud baptistų bendruomenės; tuo keliuku ir dardame. Duobių skaičiumi į kvadratinį metrą keliukas gali narsiai varžytis su Kauno gatvėmis, tačiau baigiasi ir jis. Baptistų kaimas mus pasitinka išdaužytais langais, apirusiomis sienomis ir keliomis eilėmis spygliuotų vielų skersai kelio. Jei prieš du tūkstantmečius situacija būtų buvusi tokia pat, Jėzus, matyt, būtų nekrikštu likęs. Vėl grįžtame ir vėl taikome pasieniu šiaurėn.

Už kelių kilometrų ties nedidele sankryžėle stabtelim. Dešinėn atsišakoja keliukas, kuris čia pat remiasi į žydų kontroliuojamą Izraelio-Jordanijos pasienio punktą. Izraelio šarvuočio fone visiškai kurioziškai atrodo baltas taksi su žaliais Palestinos numeriais – matyt, laukia amžiaus keleivio, paliksiančio savo kupranugarį anapus sienos ir vyksiančio į Ramalą, Jerichą ar Jeruzalę.

Kairėje kitas kontrolės postas, į Jericho miestą. Man jau aišku, kad nepasiekę Galilėjos ir Golano, Jordane kojų nebepamirkysim; tam reikėtų dar vienos dienos, kurios mes kaip tik ir neturim. Sukame link Jericho. Įvažiuojam į posto teritoriją, plėvesuoja Izraelio vėliava, langai ir durys (net tualetų) atviros, unitazai atrodo patys gyviausi šioje dykynėje. Gal čia irgi šeštadienio išdava? Įsiremiam į masyvų plieninį pakeliamą užtvarą, už jo jau Jerichas. Ten klega kelios čadromis prisidengusios moterys ir vaikų būrelis. Prie jų privažiuoja dūmais apsipylęs prieštvaninis trantas, jame sunku atpažinti buvusį Mercedes‘ą; kažkokiu stebuklingu būdu moterys su vaikais į tą trantą sutelpa ir net duris užsidaro. Mersas dingsta chaki spalvos dulkių-dūmų debesy ir mes liekame vieniši užtvaro, vėliavos ir unitazų draugijoje.

Vėl apsisukam, ir vėl traukiame šiaurėn. Už poros kilometrų randame normalų kelio kryptis žymintį ženklą, bylojantį tiesiai būsiant Golano, Tiberio ir Nazareto, o kairėje Jericho. Išties, kairėn veda puikus naujas plentas. Pasuku, gerokai įsibėgėju, o persivertęs per kalvelę vos spėju užgulti stabdžius – tas naujasis kelias išraustas ar išsprogdintas, užgriozdintas didžiuliais betono blokais. Nieko nepadarysi, teks Jerichą šturmuoti iš pietinių prieigų.

Grįžtame kelioliką kilometrų iki 90-ojo plento, sukame juo ir netrukus randame kryžkelę – Jeruzalė tiesiai, Jerichas į dešinę. Pasukam dešinėn, kelias naujas, platus ir vis dar tebeplatinamas; jokios žydų kontrolės, vis daugiau automobilių su žaliais Palestinos numeriais. Įvažiavimas į miestą užtvertas, tačiau čia jau palestiniečių postas. Mus sustabdo ginkluoti žaliaraiščiai patruliai, patikrina automobilį ir pasus, klausia ko čia atsivilkom. Išgirdęs, jog turistai, vyresnysis grąžina dokumentus ir pro dantis iškošia: „Welcome to Jericho“ – labai svetingi šeimininkai.

Jericho priemiesčiai – ištisi kontrastai; pakankamai prabangūs privatūs namai pramaišiui su ne mažiau prabangiais, žalumoj įsikūrusiais daugiaaukščiais, pramaišiui su šiukšlinom dykvietėm. Pravažiuojam senesnius kvartalus, kelias mečetes, patenkam į centrinę aikštę. Jerichas ne iš didžiųjų miestų, jo centras - viso labo smulkių krautuvėlių kvartalas ir keliais medžiais apsodintas skveras. Nelinkiu Šlomui nieko blogo, tad Šlomomobilį pastatau pačiame centre, palestiniečių policininkų panosėje. Jeriche yra bent keli mus dominantys objektai, tačiau visi jie miesto šiaurėje. Pašnekinam vieną kitą vietinį, gal koks septintas pagaliau prabyla angliškai. Čia pat pasigailiu, nes vietoj patarimo primygtinai siūlosi lydėti; mandagiai atsisakom, tačiau jau graibomės kryptyse, iki senamiesčio gal 1, 5km, trauksim pėsčiom. Šalutine gatvele nueinam kelis šimtmetrius; priešingai Izraeliui, čia jau dominuoja būtent vokiški pigesnių markių opeliai, fordai ar folksvagenai, fotoaparatas netyčia fiksuoja ranka tapyta iškaba „Bavaria“ pasipuošusią krautuvėlę – pseudoidėjinis solidarumas, ar ką? Kitos parduotuvėlės ir užeigėlės byloja čia buvus jau kadais perparduotų ar mirusių prekių ženklų – Rothmans, Jenan; nekenčiamą amerikos simbolį – CocaColą – dengia tuo pačiu šriftu perpiešta vietinio gėrimo GoodTime reklama. Praėjus kvartalą kitą, civilizacija dingsta, šalikelę keičia purvynas (ir iš kur tas purvas tokioje kaitroje?), lūšnos ir besiriejančių paauglių gaujos. Nebeeksperimentuojame, nenorėtume būti čia per klaidą palaikyti Jehovos liudytojais. Sukam atgalios, iki senamiesčio pavažiuosim mašina.

Karšta, pats vidudienis; pasirenkam vieną švariausiai atrodančių užeigėlę ir užsukam. Ant sienų Merlin Monro ir Elvio Preslio nuotraukos, kavinė maloniai vėsi. Sėdamės, užsisakom sulčių, ledų ir kavos. Mus aptarnauja tvarkingas paslaugus vaikinukas, atnešus užsakymą, klausiu ar galiu jį pakalbinti, jis sutinka. Klausiu, kodėl taip sunkiai mums pavyko patekti į Jerichą, kas laiko užtvėręs visus kelius ir įvažiavimus. Aišku, kad žydai, atsako, nors jei paklaustume jo šeimininko, anas tiksliau žinotų. O tu pats kaip manai, klausiu. Tada žydai, sako. Tai kad žydų prie užtvarų mes nematėm, sakau, ginkluoti mus tik palestiniečiai stabdė. Tai, sako, čia kad žydai į Jerichą nelįstų. Žydai nenori, kad mes galėtume laisvai į Ramalą važiuot, tai ir mes nenorim kad jie čia važinėtų. Dabar, sako, važiuot galim, bet dažnai būna keliai užtverti; jokios laisvės. O tu buvai kada iš Jericho išvažiavęs? Aha, buvau; Ramaloj buvau, bet šeimininkas jums geriau paaiškintų, kas čia ir kaip. Nuo Jericho iki Ramalos kaip nuo Jonavos iki Kauno, ant mažesnio gaublio anei tarpo neįžiūrėsi. Šeimininko nėra, tad geopolitinėm pratybom nebekankinam ir vyrioko; paliekam arbatpinigių ir traukiam prie mašinos.

Pavažiuojam tuos porą kilometrų iki kalifo Hišamo rūmų. VIIIa statytų rūmų griuvėsius atkasė ir užkonservavo amerikonai. Dabar be mūsų čia tik vėjai švilpia ir prižiūrėtojas šekelius renka, tik nelabai yra iš ko juos rinkt. Rūmų gražių būta, tą rodo išlikę puošybos elementai. Paskubom apeinam teritoriją, važiuojam toliau, link Tel es-Sultano. Tiesiai vedantis kelias suniokotas, paklaidžioję senamiesčio užkaboriais, stabtelim ties kažkokia kepyklėle, vietiniai užrodo kelią aplink miestą; nevažiuosim, jau popietė, laikas tirpte tirpsta. Miesto ribose dar esama Deir Quruntal, arba Sugundymo vienuolyno (vienuolynui itin tinkamas pavadinimas). Pasirodo, mieste tik kalnų lynų kelio keltuvo stotis, o pats vienuolynas kalnuose. Ir vėl tas laiko deficitas; į kalnus nesikelsim, tačiau siauromis gatvelėmis ir kažkokiais šunkeliais įsirioglinam aukštai į kalną. Iš čia atsiveria graži Jericho panorama, o nuo vienuolyno mus skiria tik tarpeklis, ne kliūtis akiai ir fotoaparatui. Vienuolynas atrodo įspūdingai – lipdytas perlipdytas lyg kregždžių lizdų kolonija, ant tokio skardžio išties puiki priemonė nuo sugundymo; anot Pumprickaitės, jei miške aptikai rojalį, čia tikrai gyvena intelektualūs partizanai.

Pamojam vienuolynui ir judam iš miesto. Išvažiuojam netrukdomi, sukam link Jeruzalės. Tačiau vos už kelių kilometrų nesusilaikom vėl neišsukę iš kelio – šįsyk aplankysime Nebi Musa mečetę, musulmonų pastatytą ten, kur palaidotas pranašas Mozė. Užkylame į kalvą, mus pasitinka apšnerkštas prekystalis, šikantis kupranugaris ir plakatas, raginantis gerbti čia besimeldžiančiųjų tikėjimą bei batus nusiauti prieš užeinant į mečetę. Nusiauname ir užeiname – pasirodo, tai dar ne mečetė, tiesiog antra turgaus serija su „SevenUp“ ir „Pepsi“ reklamomis. Apeiname kiemą, pagaliau randame ir mečetę; iš jos iššoka pasipiktinęs dėdžius ir gestais aiškina, esą mane čia dar pakęstų, nu bet Crystos tai jau niekaip; jai kažkur kitas užkaboris yra skirtas. Apsisukam ir išeiname su viltimi, kad bent jau Mozei čia nenuobodu dūlėti.

Visiška popietė, spaudžiu link Jeruzalės. Pakeliui įveikiame šiokią-tokią perėją, į kurią kylant Mazda urzgauja ir dejuoja – mūsų temperamentai aiškiai nesutampa. Anapus perėjos plikus šlaitus keičia vis sodresnė ir žalesnė augmenija, ima rastis spygliuočių. Uoliena iš gelsvos ar rusvos tampa beveik balta, baltai-žalias kraštovaizdis maloniai nuteikia akį. Kalne išgraužtu tuneliu įskrendam į Jeruzalę, taikau link centro. Miestas dižiulis ir labai labai gyvas, kalva veja kalvą, reljefas ir žaluma šiame dykumų krašte miestą daro nepakartojamu. Pagal nuorodas išsimušam į centrinę dalį, pusiau užkylu į Alyvų kalną ir parkuojamės. Jei kas tuo momentu paprašytų Jeruzalę apibūdinti vienu žodžiu – nedvejodamas sakyčiau „kapinės“. Kalvų šlaitai ir slėniai ištisai nusėti krikščionių, judėjų ir musulmonų kapinėmis, žydų kapinėmis nuklotas ir visas Alyvų kalno šlaitas. Laidojimui vietos taip trūksta, kad mirusieji laidojami keliais aukštais, vienas ant kito. Keistai atrodo paprotys ant antkapių vietoje gėlių dėti akmenis; ant vienų vos vienas kitas akmenėlis, ant kitų krūvos ir visai visai nemenkos. Ką nors panašaus pamatęs Lietuvoje, nedvejodamas spėčiau uošvės ne kokios buvus...

Kelią į Alyvų kalno viršūnę  renkamės trumpiausią – tiesiai per kapines. Vaizdas nuo viršūnės pritrenkiantis – toks gražus ir dekoratyvus šis baltai-žalias miestas. Pasigėrėję vaizdais, leidžiamės žemyn. Aplankome jaukiame sodelyje įsikūrusią katalikų Dominus Flevit, pravoslavų (ar sentikių) Marijos Magdalietės cerkvė mūsų neįsileidžia (pašaliniams skirti tik antradienis ir ketvirtadienis), užtat šiaip taip patenkam į Getsemanės sodą ir Visų Tautų šventyklą (sodas nustebina itin keistomis alyvų atmainomis, su mums mums įprasta alyvų išvaizda šie medžiai neturi nieko bendro).

Šoninėje gatvelėje užmatom kažkokią užeigėlę – pats laikas kuo nors atsigaivinti. Mus pasitinka pora palestiniečių, šeimininkas ir jo prietelius.
– Pryyvieeet, - išsišiepęs krykštauja prietelius.
– Šalom, - atsakau. – Juk tu žydas?
Prietelius kiek pasimetęs, kiek supykęs; ne, jis ne žydas, sako.
- Tai ko čia ruskai rykauji kiekvienam užėjusiam? - klausiu. Praeiname gilumon, sėdamės pavėsy, užsisakom apelsinų sulčių, prisidegam po cigaretę. Prietelius susivokia susikonfūzijęs, slenka artyn, bando teisintis:
- Nu, kad kitokių turistų šiuo metu čia beveik nėra, tik rusai. O iš jų jokios naudos, nieko neperka, nebent į tualetą už du šekelius užeina... Europa pas mus vasarą važiuoja.
- Tai, sakai, gyvenimas sunkus?
- Aha, sunkus. Būtinai turiu dirbti, kitaip neišgyvenčiau. Žydams va, jei nedirba, Izraelis pašalpas moka, o man ne...
- O tu Izraelio pilietybę turi?
- Neturiu ir nenoriu, jei turėčiau pilietybę, turėčiau ir mokesčius Izraeliui mokėt.
- O tai gal Palestinos pilietybę turi?
- Palestinos dar blogiau, tada jau jokio biznio Izraely nepadarysiu. Galėčiau laisvai gauti Jordanijos pasą, bet ten irgi mokesčius mokėk, kas kiek laiko į armiją eik...

Niekaip nesuprantu, kaip jis gyvena jokios be pilietybės. Sakosi, labai patogu – turi „Israeli Non-Citizen“ pažymėjimą, taip ir gyvena. Pats susimoka tik sveikatos draudimą, bet kokių kitokių įsipareigojimų kratosi kaip velnias kryžiaus. Užjaučiu vargšą Lojolą, šventas Ignacius tikrai turėjo dantis, nagus ir ragus nusilaužt, šitiems klajokliams dykumų vaikams bandydamas kokias nors vertybes įskiepyti.

Sužinojęs, jog rytoj ketiname važiuoti į Beatliejų, puola dievagotis, esą niekas mūsų ten su nuomotu automobiliu neįleis. Ima siūlytis mus palydėti, pavežioti ir visaip kaip prisidėti prie mūsų Palestinos pažinimo. Per savo keliones jau esame atsikandę visokių neaiškaus plauko lydinčiųjų, tad šiaip taip jo atsikratome.

Visiškas pavakarys, kojos ir galvos ištinusios nuo įspūdžių ir nuovargio. Atsisveikinam ir keliaujam link mašinos. Pakeliui dar užsukam į Marijos kapo grotą, šiame natūralios kilmės urve įsikūrusi itin jauki bažnyčia, kuria armėnų apaštališkoji bažnyčia dalijasi su graikų ortodoksais – nebe pirmą sykį gėriuosi šių religinių pakraipų orumu ir taika sambūvyje su kitomis religijomis. Grįžtame prie automobilio, dar laukia netrumpas kelias – nakvosime Tel Avive. Iš Jeruzalės pataikome išvažiuoti per žydų ortodoksų kvartalus, tad dar esame apdovanoti švento šeštadienio vakaro vaizdais – žydai didelėmis šeimomis ir grupėmis išėję pasivaikščioti gatvėmis, kilometrų kilometrus tęsiasi peisų ir pačių keisčiausių formų kepurių paradas.

Atstumas iki Tel Avivo ištirpsta virškinant ir aptariant šiandienos įvykius. Numetę savo privaikytą Šlomomobilį parkinge, kažkokiame simpatiškame restoranėlyje užsisakome po naminį šnicelį, vyno ir alaus. Šnicelis tokio dydžio, kad Mozei jį pereiti 40-ies metų nebūtų užtekę; vietinis naminis vynas ir Goldstar Dark Lager alus padeda mums tuos šnicelius perplaukti. Keliaujam į viešbutį, rytoj vėl grįšime tyrinėti beveik dar netyrinėtos Jeruzalės.
2010-03-30 20:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-03 00:38
BAIBA
Vajėzau, kaip jums gerai...aš INdijoj anei šnicelio...anei šnapso...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-31 20:21
Backspace7143
nu nice nice... „Israeli Non-Citizen“ čia alia žalia korta į pažadėtąją žemę
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą