Sėdžiu prie lango,
Kuris moka kalbėt debesim,
Žiūriu, kaip išbadėjusi
Saulė pralenkia rūką.
Norėčiau vienu žvilgsniu
Aprėpti kalnus, bet jie juk
Tokie nežymūs, kai ganausi
Tavųjų slėnių takais.
Vos pirmas spindulys
Lyžteli skruostą, žiūrėk –
Visa tundra apanka,
Nukrenta, kaip pūkas į
Gęstančią pievą.
Viskas paskęsta,
Lieka, tik šaltis ir
Vis dar tarp žiburiuojančių
Žvakių pora nudėvėtų batų.
Parėjai, nors vis dar
Neperžengei slenksčio,
Jaučiau, kaip prisiartinusi
Atsisėdai už nugaros,
Ištiesusi rankas apkabinai
Norėdama pasiguosti
Apie tave slegiantį pasaulį...
skaičiau ir šysojausi...jau seniai buvau radus tokį raminantį autoriaus kūrinį...ir beje šiame kaip tik aptikau individuolius įvaizdžius, kurie būdingi tik jam...
Parėjai, nors vis dar
Neperžengei slenksčio - :)
(++)
nesiteisinu, bet galas būtent tik toks ir galėjo būti bent man... mat, kai žmogus sėdi, kažko laukdamas ir galvoja, jog visas pasaulis griūna gabalais tiesiai jam ant keteros, reikia paguodžiant paaiškinti, jog negali taip būti mat tas žmogus ir yra visas pasaulis. aš neturėjau minty, jog tai tiktai banalus svaičiojimas. manau, viename žmoguje sutelpa jam reikalingas pasaulis. kalnai rodo, kokie neperžengiami būna sunkumai, bet kai tiesiog ateina net nieko nesakydamas kitas žmogus apsigaubęs tundros tamsa viskas pasikeičia. nzn ar pagrindžiau savo eilučių prasmę. :) ačiū
Pabaigai sakau ne, jau nusivažiuota į kasdieniškumą, tiek mintimi, tiek žodynu. Pradžia žadėjo kažką įdomesnio. Trūksta šiek tiek vientisumo, skirtingos strofos, ritmas ganėtinai blaško.
Tačiau labai sužavėjo tas tolis, tūnantis po kalnus, bet jie juk
Tokie nežymūs, kai ganausi
Tavųjų slėnių takais. .
Skaitai šį eilėraštį ir suvoki paprastas ir drauge dideles tiesas. Paskutinės eilutės tarsi apibendrinimas viso kūrinio, netikėtos, suteikiančios staigų posūkį minčiai. Patiko, kad iš kiekvieno posmo sklinda dvasios ramybės atmosfera.