Apie neapykantą ir dar daugiau

Nekenčiu delnų –
begėdiškai nuogų ir nuolat alkstančių prisilietimų.
Iš pasąmonės naktį plaukiančių vaizdų,
Sumišusių su vakaro mintim.
Ir nepaliaujamai kankinančio laukimo,
Atplūstančio su muzika,
Su vienumos gėla
Ir su begimstančiais pavasario kvapais laukiniais,
Kai parko sutemos užgniaužia džiaugsmą,
Veda tuštumon, – ten, kur šešėliai netikri,
Kur tiesos neslepia paženklintų veidų,
Bet žiūri smingančiu ironišku žvilgsniu.

Vis tiek aš nekenčiu delnų,
Kurie neužgesina troškulio
Kas vakarą lytėjimu suprasti ir paguosti,
Nes žodžiai ima blankti jau –
Pavirsti raidėm, – netgi ne tuščiu garsu...

Aš nekenčiu delnų.
Ir nesvarbu, kad kovo sniegas purvinas ir kietas,
Vis tiek iki alkūnių sukišu rankas aštrion pusnin –
Galbūt atlėgs trumpam, bent valandai,
Prieš trumpą ir neramų nakties miegą.