Peizažai I /iš vaikystės sapnavimų/

maži mes
žiūrėjome atsišlieję
į gumbuotą vinkšnos kamieną,
kaip šykštūs paskutinės
nutolstančios rudenio saulės spinduliai
žaidžia debesų properšose,
ant palinkusių bulvių vagose
moterų nugarų
ir atspindi atverstame arimų molyje,
o sunkūs vežimai
vienas paskui kitą
kimba ratais į rudenį
ir slenka
tarp skrundančių bulvienojų –
vakarop.