Aš išnyksiu, o liks tiktai eilės,
Jų tiek daug, o jos visos beveidės,
Aš išskrisiu, kaip paukštis dangum,
Nesikeisiu, nes jau per vėlu.
Aš paliksių tą mažą žemelę,
Kurioj likom mes nieko nepešę,
Tik sutepę ją savo krauju,
Tuo, kurio neturi tiktai tu.
Nesakysiu aš tau ko norėjau,
Netesėsiu ir to, ką žadėjau,
Vien tik eilės žinos ką galvoj
Ir kažkas... Svetimuos ryto toliuos.