Ryto adagio

Tirštas auksas per sieną ir patalą liejas,
Palengva minkštas svoris užgulęs sutramdo.
Atsainiai lyg nematomas stoji, plėšiesi
Išlakia figūra tartum Klimto paveikslo.

Ašen užgulu laikrodį, laiką, dalelę visatos
Ir visai užsimiršusi žemės nusimetu trauką
Verias sienos, trys vėjai įsisuka ratais -
Tai kilimas, kurio po visų suartėjimų laukiau!

Tolsta miestas, prityla garsai ir nurimsta
Baltas kūnas įklimpęs į auksą nuglostytą Klimto.