Aš – krentantis lapas

Čionai mano trelė į ganomą bandą,
Toliau – daržo bulvės žydėjo kaip sodas.
Ir debesys zujo kažko išsigandę,
Ir paukštis pavirtęs į virpulį juodą.

Svyruojančioj žemėj su gaivalu vėjo
Ramiai negalėjau kūrybos rimuoti.
Per mano pasaulį ir lipčius varvėjo –
Ir švelniai kuteno, ir smaugė be proto.

Suskridusios musės ir bitės geltonos
Čia dūzgesius skleidė ir dulkėmis springo –
Lyg lapais važiuotų mašinų kolonos,
Ar muštųs lig kraujo iškrypėliai ringe.

Aš savo likimo žaliuojantį skruostą
Į saulę atsukęs jos spindulį gėriau
Ir medžio didybę ląstelėm nuklosčiau,
Kad augtų į dangų ir budintų gėrį.

Nuo pat jau pirmųjų dienelių pabudęs,
Aš skausmo didybę išgėriau lig dugno –
Nukramtė, surijo ir vos nenužudė
Toks vabalas juodas baisesnis už ugnį.

Paliko mane – tarsi luošį be kojų
Ir niekas neklausė ar galių užtenka,
Tik žmonės pasauly smagiai vasaroja,
O lapai neilsi, jie spindulius renka.

Ir aš savo svirną saldybės pripyliau,
Sugaudyto oro ir šviesmečio balto,
Ir savo šlamėjimu įveikiau tylą,
Ir vėjy plaukiau kaip sudužusi valtis.

Ak, vasara bėgo skaudi ir trumputė,
O aš juk galėjau gyventi dar amžius,
Juk snigo ne kartą ir rytvėjis pūtė,
Ir ligos, kaip rankos, mus margino, glamžė.

Bet ne, tau atėjo skirtoji minutė,
Ir šakos mus meta į purvą pelkynų,
Gali tu maldauti, gali tu velniuotis,
Vien džiaukis, kad šaltis tavęs nekankino.

O baisiai norėjosi triūst ir statyti –
Pasaulio puošybą lig galo išsemti,
Ir lapo buvimui jau vasarą kitą
Nubrėžti naujesnę gyvenimo lemtį.

Štai tyliai artėja švytuojanti pelkė,
O aš tyvuliuoju lyg paukštis besparnis
Ir mirtį per lauką vėjokšlis man velka,
Ir suka aplink juodas gedulo varnas.