Puiki ne tik nuotaika, bet ir diena. Rudeniui baigiantis tokios retai bepasitaiko.
-
Ji prieina, apsidairo, stumteli mane delnu ir suburba:
- Pasitrauk!
- Pardon, parodon... – atlaisvinu kelis centimetrus, bet to, be abejo, nepakanka. Suoliukas nedidelis – kaip tik susiglaudusiai porelei. O ji glaustytis nenori.
- Jei jau sakau, kad pasitrauktum, tai bent nesilazdavok, a? Primink, kas tau moka?
- Gerai jau, gerai... – atsistoju, kiek paeinu ir klesteliu ant drungno asfalto. O, net visai patogu.
Kelias akimirkas tylim, nei vienas nepradeda. Matau, kad moteris jaudinasi.
- Na tai?..
- Kas?
- Kokios naujienos, klausiu. Dvi dienas net „emeilo“ negavau. Juk sakei, kad informuosi.
- Oi, atleiskit sklerotikui... Neprisiminiau. Bet nieko.
- Koks dar „nieko“?!
- Nepykit, a? Radau juk. Tas dvi dienas archyve knisausi, be perstojo, net nevalgiau. Beveik. Bet radau! Ir... Tamsta neklydot.
Jos akys kone lipa ant kaktos.
- Taip, devintais metais dingo vienas. Devyn pirmais – irgi. Ir pem ketvirtais. Tarpukario duomenys pavogti, ankstesniais metais niekas nefiksavo, bet tie trys – garantuoti, visi kaip vandenin. Pokariu ten generolas buvo, Konstantinas... ar Kirilas... Ai, neprisimenu. Va dokumentai, pati paskaitysit. Sekantis – toks mafijozas, Petia vadinosi. Ir paskutinis, vaikas, kaip ten... Eimantas berods. Su skiautere, bent jau nuotraukoj.
- Parodyk! – ji staiga atsistoja, lyg nuplikyta.
- Pala, pala. – prisislenku artyn, pasirausiu portfely. Popieriai, seni dokumentai, lapai su atspausdintais duomenim... Va.
- Imkit. – parodau jai. Nuotrauka sena, kone pageltus. Archyve viskas pagelsta. Net bjauru liest.
- Dieve... – moteris paima, ilgai spitrijasi, rankos virpa. Kaip ir akys.
Pagaliau suvokiu, kas vyksta.
- Bet juk jis... Jis... Jis... Vaikas? Tamstos? Ir kaip gi seniau nesupratau...
Ji pradeda tyliai verkti.
- Taip. Jau septyniolikti metai, kai dingo. Girioj. Jis visada vienas po gatves braukydavo – paauglio siela, matot. Pykom su vyru, bandydavom sulaikyt, bet kur tau... Dingo. Paskutinis kartas - boba, grybautoja pelkyne sutiko. Ir viskas.
Ojojoi, kaip negerai. Kur gi tu, tokia puiki mano nuotaika... Irgi dingo. Susiraukiau.
- Tai va, kaip atsitinka. Tikrai, nuskendo vaikelis matyt... Kaip ir dar keli, iki jo. Buvau toj vietoj – keista ten, atrodo, lyg kas stebi – vis atsisukt norisi. Baisi vieta, nesmagi. Jau geriau archyve, bent sausa, tik dokumentus sau vartai, po bylas knaisiojiesi. Bet pala... O kam tada jum mane samdyt?.. Negi pati negalit? Ten gi paprasta – nueini, paklausi ir viskas, mentai geri, kiekvienam duoda popierius pavartyt.
Ji atsisuka. Negerai taip atsisuka. Piktai.
- Ne pirmas tu, vaikeli. Trys tokie nusamdyti buvo. Visi – negyvi.
Nuryju seiles. Kas per velnias...
- Man kiekviena informacijos nuotrupa reikalinga. Kinologo, policijos, teismo. Visi duomenys. Nes... Supranti... Prapuola jie. Tik koks galas atsiranda – atrodo tuoj suprasi, kas, kaip, kur... Ir dingsta. Kartais su visu liudininku. Nepyk, tu pirmas, likai. Sveikinu.
Ji paima nuo suoliuko popierius, apsisuka ir nueina. Keista moteris. Ir istorija jos keista. Ech, pasakos visa tai. Liudininkai dingsta... Paranoja ir tiek. Atsistoju, pasitaisau kelnes. Ne mano reikalas tos intrigos – pinigai pervesti, o tai svarbiausia.
Pala, o kur gi portfelis? Rodos palikau prie suoliuko, va toj vietoj... Dingo. Kas per?..
Ir tas medis toks keistas. Juk kitur buvo, lyg va ten. O dabar – prie pat.
Ima purtyt drebulys. Ne, kas gi dabar, atrodo, lyg jis juda... Vos vos, bet juda. Suoliuko link. Mane sukausto siaubas. Ne, negali, negali... Taip tik atrodo...
Kamienas jau prie pat, ir ola – siaura, tokiose kokie nors strazdai gyvena – atsiduria man prie veido. Slidi, pageltus, sunki lapija apsiveja ir ima traukt artyn, prie tos juodumos, suspaudusi taip, kad net nutirpsta rankos ir kojos.
Nugrimztu, aplink tampa tylu, lyg karste. Pasaulis pradingsta.
-
Na va kaip gerai. Sugavau kaip tik laiku.
Popieriai, kuriuos mama skaitys, padirbti: ten net ne kokios nors ataskaitos, o matematikos pratybos. Pirmokas kadaise parke paliko, va ir panaudojau. Tikrus duomenis nedelsiant sunaikinau – nors ir nieko ypatingai svarbaus, bet mamai ramiau bus. O jos samdinys... Studentas, jaunas dar, seklys mat... Tiek to, kelis metus pamiegos. Paliksiu tam medyje, lai ilsisi, kada nors man jo prisireiks. Kai pavargsiu. Nedaug beliko – prastas girios dievas esu, Kirilas sako, man tik kvailumai galvoj. Va ir bus pamaina, nereiks nieko kviest. Che che, gerai sugalvojau, ar ne?
Tie, kas nesuprato, spusteli.