Pabudimas (1)

- Sveiki. Man pakelį ’’Marlboro’’, –  brukdamas pro kioskelio langelį du dolerius burbtelėjo neaukštas, šviesiaplaukis vaikinas. Jam galėjai duoti apie dvidešimt metų, nors iš tiesų jam buvo dvidešimt ketveri. Šiandien Vilui buvo, kaip niekad, nesėkmingas rytas. Oras bjaurus. Apsiniaukę ir po truputį vis lynoja. O išbėgęs iš namų jis susigriebė, kad  pamiršo cigaretes. Todėl, pakeliui į universitetą, jam teko pasukti du kvartalus į šalį, kad nusipirktų cigarečių. O kur dar prie viso to iš skausmo plyštanti galva. Jau nebe pirmą kartą Vilas keikė save už naktimis studijuojamą Giliąją Magiją. Štai ir vakar, iki dviejų nakties, skaitinėjo Giliosios Magijos knygą ir bandė įsiminti burtažodžius. O to pasekmė - jausmas lyg būtum pervažiuotas sunkvežimio. Nusipirkęs cigarečių Vilas nukiūtino pažliugusia gatve, pakeliui išpakuodamas pakelį. Įsimetęs cigaretę i burną, pakelį nugrūdo į palto kišenę. Pasitapšnojęs per kišenes ir neradęs žiebtuvėlio, kurį matyt paliko irgi namie, Vilas spragtelėjo pirštais ir prisidegė cigaretę iš dešinės rankos mažojo piršto išsiveržusia ugnimi, nors Vilas ir labai nemėgo savo magijos naudoti tokioms smulkmenoms.
Buvo pusė aštuonių. Aštuntą jis jau turėjo būti universitete. O iki jo dar buvo likę nemažas gabalas kelio. Reikėjo paskubėti. Todėl Vilas nutarė trumpinti kelią ir pasuko į dešinėje buvusį skersgatvį. Nors ir nepažinojo labai gerai šios miesto dalies, bet kito pasirinkimo neturėjo. Jam teko pasikliauti savo orientaciniais sugebėjimais ir stengtis surasti kiek įmanoma trumpesnį kelią. Porą minučių paklaidžiojęs po šio rajono gatvių labirintus, Vilas pasuko į kairįjį skersgatvį, vildamasis kad pasirinko taisingą kelią. Šis rajonas tikrai nepasižymi patrauklumu, pagalvojo Vilas. Gatvės buvo apšnerkštos ir pilnos šiukšlių. O skersgatvis, į kurį jis dabar pasuko, bendro vaizdo tikrai negerino. Niūru, tamsu, niekas net nepastebėtų jei būtum užpultas. Puiki vieta filmuoti įtempto siužeto filmą, pagalvojo Vilas.
Paėjus dvidešimt metrų skersgatviu, Vilas priekyje pamatė atsidarančias duris ir į gatvę išdrimbančius du tamsius pavidalus. Jis iškart suprato kam priklauso dviejų metrų, stambaus sudėjimo, milžino kūnas. Tai buvo trolis. Didelis ir bjaurus - tokia būdavo pirmoji mintis pamačius trolį. Su išpuvusiais dantimis ir krauju pasruvusiomis, neapykantos viskam kupinomis, akimis. Troliai neapkęsdavo visko, kas kitiems būdavo gražu ir miela. O labiausiai troliai nekentė magijos, nes ji buvo per daug sudėtinga mažoms jų smegenėlėms. Antrąjį atpažinti taip pat buvo nesudėtinga. Tai buvo gnomas. Kaip ir troliai, gnomai labai nekentė magijos, bet ne todėl, kad nemokėtų ja naudotis, o todėl, kad praeityje jie ilgus šimtmečius buvo priversti tarnauti galingiems magams. Ir nuo tada, kiekvienas gnomas jautė nuoširdžią neapykantą visiems magams. Iš išvaizdos gnomas buvo ne ką patrauklesnis už Trolį. Bet bent jau ne toks stambus. Jo ūgis tesiekė metrą keturiasdesimt
Porelė žinoma iškart pastebėjo Vilą. Nuojauta kuždėjo, kad šios porelės sutikimas tamsiame skersgatvyje nieko gero nežada. O nuojauta Vilą apgaudavo labai retai. Todėl jis, stengdamasis neužkabinti šios porelės, nuleidęs galvą, skubėjo kuo greičiau pasišalinti iš skersgatvio. Bet jo norams nebuvo lemta išsipildyti.
-  Ei, jaunuoli, gal gali pavaišinti cigarete? – šūktelėjo gnomas.
-  Jo, gaidy, cizą duok, - krioktelėjo dičkis trolis.
-  Nagi nagi, Kroksai, būk mandagesnis, tu juk nenori įžeisti naujo mūsų pažįstamo? – sarkastiškai, su šypsniu burnoj, tarė gnomas.
Nors ir kaip Vilas to nenorėjo, jam teko sustoti  ir atsakyti jį užkalbinusiai porelei.
-Taip, prašom, vaišinkitės, turiu pilną pakelį. – Tiesdamas ranką su cigaretėmis tarė Vilas. Vildamasis, kad gal vis dėl to jo nuogąstavimai dėl šios porelės nepasitvirtins. Gal jie pasivaišinę cigaretėm nueis sau.
Milžinas trolis savo didele letena sugriebė visą pakelį ir perdavė mažajam gnomui. Tas išsitraukė iš pakelio tris cigaretes. Vieną įsimetė į burną, antrą padavė troliui, o trečiąją užsikišo už savo atvėpusios ausies. Atkišęs ranką, likusias cigaretes jis atidavė Vilui.
Dabar pas Vilą atsirado dar daugiau optimizmo, kad ši porelė pasivaišinusi cigaretėm patrauks savais keliais .
- Jaunuoli, gal ugnies turi? – Vėl su tuo bjauriu šypsniu lūpose paklausė gnomas. Jo akyse akivaizdžiai matėsi, kad jis nenori taip paprastai atsisveikinti su Vilu.
- Deja, savo žiebtuvėlį palikau namie. - Nudelbęs žvilgsnį atsakė Vilas. Jo optimizmas su kiekviena sekunde sparčiai blėso.
- O kaip gi pats prisidegei savąją? – Dar labiau šiepdamasis paklausė gnomas.
- Na, matote... aš ten, gatvėje prisidegiau... – Bandė meluoti Vilas, pats suprasdamas, kad jo melas niekam tikęs. Vengdamas gnomo žvilgsnio jis nudelbė akis į grindinį, dar labiau susidomėjęs kas darosi jam po kojom.
- Oi, meluoji, jaunuoli, oi meluoji. – Jau grėsmingesniu balsu tarė gnomas. – Aš labai nemėgstu kai man kas nors meluoja. Bandai kažką nuslėpti nuo mūsų. Įdomu ko taip bijai? Ar tik nebusi koks magas, kuris net prisidegti cigaretės negali nesinaudodamas savo magija.
Vilas suvokė, kad toliau meluoti yra beprasmiška. Ir, kad konflikto su šia porele išvengti nebepavyks. Tuo tarpu gnomas varė savo:
- Žinai, kas dar labiau mane siutina už melagius? O gi magai!! O tu, pasirodo, esi ir melagis ir dar magas!!
- Klausykit, aš tikrai labai atsiprašau jei  jus įžeidžiau, aš tikrai to nenorėjau. – Desperatiškai bandė išvengti rimtesnio konflikto Vilas. – Aš nenoriu jokių nemalonumų.
- O kas čia šneka apie nemalonumus? – Vaidindamas nustebusį, paklausė gnomas. – Aš kaip tik turėjau omenyje netgi itin malonų  įvykį,  kuris po akimirkos laukia mūsų. Kas gi gali būti dar maloniau, negu galimybė savo rankomis pribaigti magą? – Ir iš jo burnos pasigirdo kraupus kriokimas, mažai kuo primenantis normalu juoką.
Situacija tapo nevaldoma. Ši porelė turbūt nuo pat pradžių pamačiusi Vilą jau buvo nusprendusi jį užpulti, o dabar dar sužinojusi, kad jis magas ir nužudyti nori.
- Stverk jį Kroksai!!! – Staiga šūktelėjo gnomas.
Ir milžinas, iki tol pasyviai stebėjęs visą pokalbį, atkišęs rankas, metėsi link jo. Bet Vilas buvo pasiruošęs panašiai įvykių eigai. Jis nieko nelaukdamas visą dėmesį sutelkė į milžiną ir patyliukais ištarė burtažodį. Jis matė kaip jį, bandančio sugriebti milžino, žvilgsnis apsiblausė ir trolis praranda orientaciją. Pasinaudojęs tuo, Vilas griebė milžinui už ištiestos rankos ir truktelėjo į save, greitai žengdamas žingsnį į šalį. Trolis dėl didelės milžiniško savo kūno inercijos, neišlaikęs pusiausvyros, suklupo, ir pargriuvęs, su milžiniška jėga, trenkėsi galva į sieną. Kūnas be gyvybės ženklų liko gulėti ant grindinio. Vilas, negaišdamas laiko, visą savo dėmesį sutelkė į gnomą. Ir vėl patyliukais sumurmėjo tą patį burtažodį. Ir nustebo pamatęs, kad gnomas nepraradęs orientacijos, šiepdamas iš neapykantos dantis, spokso į jį.
- Ką, gaidy, turbūt dabar galvoji kodėl tavo susmirdusi magija manęs neveikia? – Dar labiau išsišiepė gnomas.
Tiesa sakant, jis kaip tik apie tai ir galvojo. Iš tiesų yra keli būdai, kurie gali apsaugoti nuo magijos poveikio. Vienas, kai magas kaunasi su daug galingesniu magu, tada silpnesnio mago burtai būna tiesiog nuslopinami galingesnio už jį mago. Nors pats Vilas tikrai nebuvo koks silpnas magas, be to jis nepastebėjo, kad gnomas būtų ištaręs kokį nors burtą, nuslopinantį jo magiją.
Antras, kad jo priešininkas turėjo kažkokį daiktą, kuris tiesiog sugeria visą magiją nukreiptą prieš jo šeimininką. Bet tai buvo dar mažiau realu, nes tokie daiktai buvo labai reti. Tokius daiktus dažniausiai turėdavo tik patys galingiausi Legendiniai Magai. Kurie patys juos ir sukūrė. Bet ką gali žinoti, žinant kokia šlykšti ir klastinga yra gnomų padermė, visai gali būti, kad kažkada, kažkoks gnomas, tarnaudamas savo šeimininkui magui, galėjo nugvelbti tokią relikviją. Ir dabar ji, kažkokiu būdu, yra atsidūrusi pas šitą išsišiepusį gnomą.
- Ką? Kinkos dreba? Be savo galių daugiau nieko nesugebi? Visi jūs vienodi, manot, kad su savo galiomis esat visagaliai? Bet aš jau daugelį metų įrodinėju, kad taip nėra. Jūs esat niekas. - traukdamas iš po striukės durklą išrėžė gnomas -  Nesijaudink, aš tai atliksiu greitai. Nei tu pirmas, nei paskutinis.
Vilas vėl ir vėl kartojo burtažodžius, bet nei vienas jų neveikė.
- Gali neaušint burnos, vis tiek tavo vapalionės manęs neveikia. Matai šitą? – Jis atkišo prieš save kairę ranką, ant kurios didžiojo piršto puikavosi masyvus žiedas, – tai mano šeimos pasididžiavimas. Perduodamas iš kartos į kartą. Mano prosenelis sugebėjo nužudyti savo šeimininką ir atimti ši žiedą. Nuo tada mano šeima nebuvo engiama jokio mago. Nes šis žiedas sugeria visą magiją – Didžiuodamasis tarė gnomas.
- Matyt nužudytasis magas buvo per daug prisisiurbęs alaus ir miegojo, kai tavo prosenelis jį žudė? Nes kitaip nepatikėčiau, kad...
Vilas nespėjo užbaigti sakinio, nes gnomas sustugęs iš įsiūčio metėsi ant jo. Gnomas lyg pasiutęs švaistėsi peiliu. Vilui, paskutinę akimirką, vis pavykdavo atšokti ir išvengti dūrio. O gnomas be atvangos vis ji puolė. Besistengiant išvengti durių Vilas vis bandė ištaikyti momentą, kada galės sugriebti gnomo ranką, laikančią durklą. Ir tokia akimirka atėjo. Gnomas, kaip ir visada desperatiškai užsimojęs durklu, šoko ant Vilo ir stengėsi jam įdurti, bet dėl šlapio grindinio paslydo ir susverdėjo. Vilas nieko nelaukdamas stvėrė gnomo ranką laikančią durklą. Gnomas pabandė užvožti jam kaire ranka, bet Vilas, tai pastebėjęs, sugriebė ir ją. Nors gnomas buvo daugiau nei galva žemesnis už Vilą, bet jėgos turėjo kaip koks trolis. Vilas iš visų jėgų stengėsi nepaleisti gnomo rankos su durklu, bet gnomas buvo nepaprastai stiprus ir ranka išslydo. Vilas pamatė triumfuojantį gnomo veidą. Jis, desperatiškai stengdamasis išvengti mirtino dūrio, paleido ir kairiąją gnomo ranką. To nesitikėjęs gnomas loštelėjo atgal. Ir čia Vilui pasitaikė geras šansas nokautuoti varžovą. Jis iš visų jėgų spyrė gnomui į tarpkojį. Spyris buvo toks galingas, kad gnomas net pašoko trisdešimt centimetrų į orą. Pasigirdo duslus švilpimas. Gnomas iškvėpė visą orą iš plaučių. Durklas iškrito jam iš rankos ir dzingtelėjo į grindinį. Sulinkus keliams, gnomas žnektelėjo ant to paties grindinio. Vilas dar kartelį atsivadėjęs spyrė gnomui į galvą. Gnomas gailiai sušvokštė ir prarado sąmonę.
Vilas kurį laiką pastovėjo šalia pasliko gnomo, bandydamas atgauti kvapą. Kai po minutės susiruošė nešdintis iš šitos vietos, jis prisiminė gnomo žiedą. Jis negalėjo leisti, kad tas žiedas ir toliau priklausytų tokiam išgamai. Jis pasilenkė ir nuėmė žiedą nuo gnomo piršto. Įsimetęs žiedą į palto kišenę, Vilas nuskubėjo iš skersgatvio, už savęs palikęs du gulinčius kūnus.
Buvo be penkiolikos minučių aštuonios. Iki paskaitos liko visai nedaug, o jis net nežinojo ar eina reikiama kryptimi. Pirma diena universitete, o jis sugebės pavėluoti. Gal dar viskas ir nebūtų taip blogai, jei ne tas faktas, kad jis buvo visų  laikų jauniausias, Kingo universiteto, Magijos Valdymo, dėstytojas. Ir pirma darbo diena, pradėta pavėlavimu, tikrai nepridės jam pliusų.