- Sveiki. Man pakelį ’’Marlboro’’, – brukdamas pro kioskelio langelį du dolerius burbtelėjo neaukštas, šviesiaplaukis vaikinas. Jam galėjai duoti apie dvidešimt metų, nors iš tiesų jam buvo dvidešimt ketveri. Šiandien Vilui buvo, kaip niekad, nesėkmingas rytas. Oras bjaurus. Apsiniaukę ir po truputį vis lynoja. O išbėgęs iš namų jis susigriebė, kad pamiršo cigaretes. Todėl, pakeliui į universitetą, jam teko pasukti du kvartalus į šalį, kad nusipirktų cigarečių. O kur dar prie viso to iš skausmo plyštanti galva. Jau nebe pirmą kartą Vilas keikė save už naktimis studijuojamą Giliąją Magiją. Štai ir vakar, iki dviejų nakties, skaitinėjo Giliosios Magijos knygą ir bandė įsiminti burtažodžius. O to pasekmė - jausmas lyg būtum pervažiuotas sunkvežimio. Nusipirkęs cigarečių Vilas nukiūtino pažliugusia gatve, pakeliui išpakuodamas pakelį. Įsimetęs cigaretę i burną, pakelį nugrūdo į palto kišenę. Pasitapšnojęs per kišenes ir neradęs žiebtuvėlio, kurį matyt paliko irgi namie, Vilas spragtelėjo pirštais ir prisidegė cigaretę iš dešinės rankos mažojo piršto išsiveržusia ugnimi, nors Vilas ir labai nemėgo savo magijos naudoti tokioms smulkmenoms.
Buvo pusė aštuonių. Aštuntą jis jau turėjo būti universitete. O iki jo dar buvo likę nemažas gabalas kelio. Reikėjo paskubėti. Todėl Vilas nutarė trumpinti kelią ir pasuko į dešinėje buvusį skersgatvį. Nors ir nepažinojo labai gerai šios miesto dalies, bet kito pasirinkimo neturėjo. Jam teko pasikliauti savo orientaciniais sugebėjimais ir stengtis surasti kiek įmanoma trumpesnį kelią. Porą minučių paklaidžiojęs po šio rajono gatvių labirintus, Vilas pasuko į kairįjį skersgatvį, vildamasis kad pasirinko taisingą kelią. Šis rajonas tikrai nepasižymi patrauklumu, pagalvojo Vilas. Gatvės buvo apšnerkštos ir pilnos šiukšlių. O skersgatvis, į kurį jis dabar pasuko, bendro vaizdo tikrai negerino. Niūru, tamsu, niekas net nepastebėtų jei būtum užpultas. Puiki vieta filmuoti įtempto siužeto filmą, pagalvojo Vilas.
Paėjus dvidešimt metrų skersgatviu, Vilas priekyje pamatė atsidarančias duris ir į gatvę išdrimbančius du tamsius pavidalus. Jis iškart suprato kam priklauso dviejų metrų, stambaus sudėjimo, milžino kūnas. Tai buvo trolis. Didelis ir bjaurus - tokia būdavo pirmoji mintis pamačius trolį. Su išpuvusiais dantimis ir krauju pasruvusiomis, neapykantos viskam kupinomis, akimis. Troliai neapkęsdavo visko, kas kitiems būdavo gražu ir miela. O labiausiai troliai nekentė magijos, nes ji buvo per daug sudėtinga mažoms jų smegenėlėms. Antrąjį atpažinti taip pat buvo nesudėtinga. Tai buvo gnomas. Kaip ir troliai, gnomai labai nekentė magijos, bet ne todėl, kad nemokėtų ja naudotis, o todėl, kad praeityje jie ilgus šimtmečius buvo priversti tarnauti galingiems magams. Ir nuo tada, kiekvienas gnomas jautė nuoširdžią neapykantą visiems magams. Iš išvaizdos gnomas buvo ne ką patrauklesnis už Trolį. Bet bent jau ne toks stambus. Jo ūgis tesiekė metrą keturiasdesimt
Porelė žinoma iškart pastebėjo Vilą. Nuojauta kuždėjo, kad šios porelės sutikimas tamsiame skersgatvyje nieko gero nežada. O nuojauta Vilą apgaudavo labai retai. Todėl jis, stengdamasis neužkabinti šios porelės, nuleidęs galvą, skubėjo kuo greičiau pasišalinti iš skersgatvio. Bet jo norams nebuvo lemta išsipildyti.
- Ei, jaunuoli, gal gali pavaišinti cigarete? – šūktelėjo gnomas.
- Jo, gaidy, cizą duok, - krioktelėjo dičkis trolis.
- Nagi nagi, Kroksai, būk mandagesnis, tu juk nenori įžeisti naujo mūsų pažįstamo? – sarkastiškai, su šypsniu burnoj, tarė gnomas.
Nors ir kaip Vilas to nenorėjo, jam teko sustoti ir atsakyti jį užkalbinusiai porelei.
-Taip, prašom, vaišinkitės, turiu pilną pakelį. – Tiesdamas ranką su cigaretėmis tarė Vilas. Vildamasis, kad gal vis dėl to jo nuogąstavimai dėl šios porelės nepasitvirtins. Gal jie pasivaišinę cigaretėm nueis sau.
Milžinas trolis savo didele letena sugriebė visą pakelį ir perdavė mažajam gnomui. Tas išsitraukė iš pakelio tris cigaretes. Vieną įsimetė į burną, antrą padavė troliui, o trečiąją užsikišo už savo atvėpusios ausies. Atkišęs ranką, likusias cigaretes jis atidavė Vilui.
Dabar pas Vilą atsirado dar daugiau optimizmo, kad ši porelė pasivaišinusi cigaretėm patrauks savais keliais .
- Jaunuoli, gal ugnies turi? – Vėl su tuo bjauriu šypsniu lūpose paklausė gnomas. Jo akyse akivaizdžiai matėsi, kad jis nenori taip paprastai atsisveikinti su Vilu.
- Deja, savo žiebtuvėlį palikau namie. - Nudelbęs žvilgsnį atsakė Vilas. Jo optimizmas su kiekviena sekunde sparčiai blėso.
- O kaip gi pats prisidegei savąją? – Dar labiau šiepdamasis paklausė gnomas.
- Na, matote... aš ten, gatvėje prisidegiau... – Bandė meluoti Vilas, pats suprasdamas, kad jo melas niekam tikęs. Vengdamas gnomo žvilgsnio jis nudelbė akis į grindinį, dar labiau susidomėjęs kas darosi jam po kojom.
- Oi, meluoji, jaunuoli, oi meluoji. – Jau grėsmingesniu balsu tarė gnomas. – Aš labai nemėgstu kai man kas nors meluoja. Bandai kažką nuslėpti nuo mūsų. Įdomu ko taip bijai? Ar tik nebusi koks magas, kuris net prisidegti cigaretės negali nesinaudodamas savo magija.
Vilas suvokė, kad toliau meluoti yra beprasmiška. Ir, kad konflikto su šia porele išvengti nebepavyks. Tuo tarpu gnomas varė savo:
- Žinai, kas dar labiau mane siutina už melagius? O gi magai!! O tu, pasirodo, esi ir melagis ir dar magas!!
- Klausykit, aš tikrai labai atsiprašau jei jus įžeidžiau, aš tikrai to nenorėjau. – Desperatiškai bandė išvengti rimtesnio konflikto Vilas. – Aš nenoriu jokių nemalonumų.
- O kas čia šneka apie nemalonumus? – Vaidindamas nustebusį, paklausė gnomas. – Aš kaip tik turėjau omenyje netgi itin malonų įvykį, kuris po akimirkos laukia mūsų. Kas gi gali būti dar maloniau, negu galimybė savo rankomis pribaigti magą? – Ir iš jo burnos pasigirdo kraupus kriokimas, mažai kuo primenantis normalu juoką.
Situacija tapo nevaldoma. Ši porelė turbūt nuo pat pradžių pamačiusi Vilą jau buvo nusprendusi jį užpulti, o dabar dar sužinojusi, kad jis magas ir nužudyti nori.
- Stverk jį Kroksai!!! – Staiga šūktelėjo gnomas.
Ir milžinas, iki tol pasyviai stebėjęs visą pokalbį, atkišęs rankas, metėsi link jo. Bet Vilas buvo pasiruošęs panašiai įvykių eigai. Jis nieko nelaukdamas visą dėmesį sutelkė į milžiną ir patyliukais ištarė burtažodį. Jis matė kaip jį, bandančio sugriebti milžino, žvilgsnis apsiblausė ir trolis praranda orientaciją. Pasinaudojęs tuo, Vilas griebė milžinui už ištiestos rankos ir truktelėjo į save, greitai žengdamas žingsnį į šalį. Trolis dėl didelės milžiniško savo kūno inercijos, neišlaikęs pusiausvyros, suklupo, ir pargriuvęs, su milžiniška jėga, trenkėsi galva į sieną. Kūnas be gyvybės ženklų liko gulėti ant grindinio. Vilas, negaišdamas laiko, visą savo dėmesį sutelkė į gnomą. Ir vėl patyliukais sumurmėjo tą patį burtažodį. Ir nustebo pamatęs, kad gnomas nepraradęs orientacijos, šiepdamas iš neapykantos dantis, spokso į jį.
- Ką, gaidy, turbūt dabar galvoji kodėl tavo susmirdusi magija manęs neveikia? – Dar labiau išsišiepė gnomas.
Tiesa sakant, jis kaip tik apie tai ir galvojo. Iš tiesų yra keli būdai, kurie gali apsaugoti nuo magijos poveikio. Vienas, kai magas kaunasi su daug galingesniu magu, tada silpnesnio mago burtai būna tiesiog nuslopinami galingesnio už jį mago. Nors pats Vilas tikrai nebuvo koks silpnas magas, be to jis nepastebėjo, kad gnomas būtų ištaręs kokį nors burtą, nuslopinantį jo magiją.
Antras, kad jo priešininkas turėjo kažkokį daiktą, kuris tiesiog sugeria visą magiją nukreiptą prieš jo šeimininką. Bet tai buvo dar mažiau realu, nes tokie daiktai buvo labai reti. Tokius daiktus dažniausiai turėdavo tik patys galingiausi Legendiniai Magai. Kurie patys juos ir sukūrė. Bet ką gali žinoti, žinant kokia šlykšti ir klastinga yra gnomų padermė, visai gali būti, kad kažkada, kažkoks gnomas, tarnaudamas savo šeimininkui magui, galėjo nugvelbti tokią relikviją. Ir dabar ji, kažkokiu būdu, yra atsidūrusi pas šitą išsišiepusį gnomą.
- Ką? Kinkos dreba? Be savo galių daugiau nieko nesugebi? Visi jūs vienodi, manot, kad su savo galiomis esat visagaliai? Bet aš jau daugelį metų įrodinėju, kad taip nėra. Jūs esat niekas. - traukdamas iš po striukės durklą išrėžė gnomas - Nesijaudink, aš tai atliksiu greitai. Nei tu pirmas, nei paskutinis.
Vilas vėl ir vėl kartojo burtažodžius, bet nei vienas jų neveikė.
- Gali neaušint burnos, vis tiek tavo vapalionės manęs neveikia. Matai šitą? – Jis atkišo prieš save kairę ranką, ant kurios didžiojo piršto puikavosi masyvus žiedas, – tai mano šeimos pasididžiavimas. Perduodamas iš kartos į kartą. Mano prosenelis sugebėjo nužudyti savo šeimininką ir atimti ši žiedą. Nuo tada mano šeima nebuvo engiama jokio mago. Nes šis žiedas sugeria visą magiją – Didžiuodamasis tarė gnomas.
- Matyt nužudytasis magas buvo per daug prisisiurbęs alaus ir miegojo, kai tavo prosenelis jį žudė? Nes kitaip nepatikėčiau, kad...
Vilas nespėjo užbaigti sakinio, nes gnomas sustugęs iš įsiūčio metėsi ant jo. Gnomas lyg pasiutęs švaistėsi peiliu. Vilui, paskutinę akimirką, vis pavykdavo atšokti ir išvengti dūrio. O gnomas be atvangos vis ji puolė. Besistengiant išvengti durių Vilas vis bandė ištaikyti momentą, kada galės sugriebti gnomo ranką, laikančią durklą. Ir tokia akimirka atėjo. Gnomas, kaip ir visada desperatiškai užsimojęs durklu, šoko ant Vilo ir stengėsi jam įdurti, bet dėl šlapio grindinio paslydo ir susverdėjo. Vilas nieko nelaukdamas stvėrė gnomo ranką laikančią durklą. Gnomas pabandė užvožti jam kaire ranka, bet Vilas, tai pastebėjęs, sugriebė ir ją. Nors gnomas buvo daugiau nei galva žemesnis už Vilą, bet jėgos turėjo kaip koks trolis. Vilas iš visų jėgų stengėsi nepaleisti gnomo rankos su durklu, bet gnomas buvo nepaprastai stiprus ir ranka išslydo. Vilas pamatė triumfuojantį gnomo veidą. Jis, desperatiškai stengdamasis išvengti mirtino dūrio, paleido ir kairiąją gnomo ranką. To nesitikėjęs gnomas loštelėjo atgal. Ir čia Vilui pasitaikė geras šansas nokautuoti varžovą. Jis iš visų jėgų spyrė gnomui į tarpkojį. Spyris buvo toks galingas, kad gnomas net pašoko trisdešimt centimetrų į orą. Pasigirdo duslus švilpimas. Gnomas iškvėpė visą orą iš plaučių. Durklas iškrito jam iš rankos ir dzingtelėjo į grindinį. Sulinkus keliams, gnomas žnektelėjo ant to paties grindinio. Vilas dar kartelį atsivadėjęs spyrė gnomui į galvą. Gnomas gailiai sušvokštė ir prarado sąmonę.
Vilas kurį laiką pastovėjo šalia pasliko gnomo, bandydamas atgauti kvapą. Kai po minutės susiruošė nešdintis iš šitos vietos, jis prisiminė gnomo žiedą. Jis negalėjo leisti, kad tas žiedas ir toliau priklausytų tokiam išgamai. Jis pasilenkė ir nuėmė žiedą nuo gnomo piršto. Įsimetęs žiedą į palto kišenę, Vilas nuskubėjo iš skersgatvio, už savęs palikęs du gulinčius kūnus.
Buvo be penkiolikos minučių aštuonios. Iki paskaitos liko visai nedaug, o jis net nežinojo ar eina reikiama kryptimi. Pirma diena universitete, o jis sugebės pavėluoti. Gal dar viskas ir nebūtų taip blogai, jei ne tas faktas, kad jis buvo visų laikų jauniausias, Kingo universiteto, Magijos Valdymo, dėstytojas. Ir pirma darbo diena, pradėta pavėlavimu, tikrai nepridės jam pliusų.
Taip, taip, taip, šlifavimo trūksta, originalumo trūksta, vaizdingumo šiek tiek irgi trūksta, dar kažko ten trūksta, ir dar kažko... bet mano skonio :] Kadangi tekstas mėnesio+ senumo, nerinksiu klaidas, nes turbūt komentaro vistiek nieks nepamatys.
Vidmantas Samuolis
XDDD neskaiciau kurinio, nesiskaito. Bet luzau skaitydamas komentarus, reikia naujos rubrikos "Komentarai"... :))
Pasižiūrėkit, kaip veikia atitinkamas rusiškas saitas. Kaip tik komentarai ten dažniausiai ir lankomi ir pgal juos skaitytojai pastebi apsimoka iš vis atkreipti dėmesį į kūrinį, ar ne. Nors ir ten galimybių manipuliuoti nuomone yra daugybė.
O autoriuj siūlau turėti daug valios ir neišsigąsti pirmos kritikos. Kai aš pradėjau rašyti, toki mobinga iš rusų nacionalistų patyriau:))
Bet pamažu jie nutilo ir dabar mano puslapyje lankosi daug draugų su kuriais tikrai malonu pakalbėti apie kūrybą.
"Marlboro" ir stebuklingas magiškų padarų pilnas pasaulis - smagus kontrastas :D Vilas priminė Harį Poterį (vos vos, labai nedaug). Nieko aš neišmanau apie prozą, bet skaityti man patiko :)
Andrew, žinoma smagu, kad rašai, jog stengsiesi nedaryti klaidų. Bet tai tikrai nebūtina. Geriau įrodyk tai darbais. Jeigu yra noro, užsispyrimo ir šiek tiek talento - tai tikrai pasiekiamas dalykas. Kaip ir minėjo Aurimaz, čia tau ne vienas mestelės patarimą, jei tik klausi.:)
AT, kodėl gi "iš dalies? Dauguma (absoliuti) mūsų čia yra dėl vienintelės priežasties: jie nori paskaityti geros fantastikos. Kadangi Lietuvoje jos išleidžiama ne tiek ir daug, tenka lįst rašykan. O kadangi rašyke toli gražu ne visi rašo bent pakenčiamai - tvarkytis, kad būtų geriau. Vienu žodžiu mes kritikuojam vedami labai asmeninių paskatų, egoistiškai bandydami privertsi kiekvieną vartotoją rašyti vis geriau, kad vėliau galima būtų mėgautis savo darbo vaisiais. Ar kada nors tai jau buvo pavykę? Be abejonės.
Tiesa, kaip pastebėjo Aurmas, kiekvienas fantastikos misionierius turi ne tik plačią bei gerą širdį (komentarų skaičiaus pavidalu) bet ir savitą skonį - Omnia Mea mėgsta lyriškesnę fantastiką su daug bei akivaizdžios prasmės, Aurimas - techniškesnę (tai reiškia atlikimo kokybę, o ne pobūdį. Nebūtina rašyt hard SF, kad jam įtiktum =] ), Sebastianas... Na, net nežinau. Nors iš pažiūros atrodo, kad jam labiausiai patinka nepilnamečių grafomanų kančios produktas (kurio komentaras būtinai bus bent triskart ilgesnis už kūrinį), bet manau, kad kokią nors favoritinę sritį ir jis turi. Taigi, kai kiekvienas fantastas vargšą naujokėlį traukia į savo pusę, išeina, kad šis lieka vietoje - tai yra išsaugoja savo originalų stilių, kartu ir tobulėdamas. Taip po truputį iriamasi pirmyn. Ir jei salaga sugeba nepasimesti pirmomis aštrios kritikos dienomis, vėliau iš jo išauga ne toks ir blogas žmogus.
Taigi, viso reikalo moralas - klausyk, ką tau sako. Dar gali paskaityt Sebastiano rašinėlius apie rašymą, kiek iš jų naudos - nežinau, bet bent jau pasijuoksi. Ir žiūrėk, po keleto metų visų komentarų apimtis sumažės iki vieno sakinio, niekas iš tavęs nesityčios, taps nuobodu gyventi, imsi tyčia rašyt blogai, kad tik kas nors pastebėtų... Ai, nuklydau į lankas. Tiek jau to =]
Velniava, taip nieko ir nepasakiau apie kūrinį. Na ką gi, prastas jis, šabloniškas, holivudiniai štampai bando iš skrandžio pašalinti visą turinį o veikėjai, nors ir ne robotizuoti, visgi jaučiasi ne savo lėkštėje. Tai tiek. Sėkmės.
Andrew, čia visi paslapčia svajoja, kad naujokai imtų rašyti "pagal mane". T.y. - pagal kiekvieną iš mūsų. Realiai tai neįmanoma, nes tu greičiau išsikraustysi iš proto.
Todėl štai tau supaprastintas patarimas:
1. Rašyk ką tik nori.
2. Daryk tai kuo geriau (t.y. - visada siek perlipti pats save).
3. Parašęs perskaityk, eik miegoti, atsikelk iš ryto ir dar kartą perskaityk. Paprastai iš karto skaitant nepamatomos svarbiausios klaidos.
4. Jeigu rašai fantastiką, skaityk kuo daugiau nefantastinės prozos. Taip išmoksi elementaraus literatūrinio vaizdavimo, tuo pačiu nepersisemdamas svetimomis idėjomis.
Tai tiek. Aišku, tu pradžioje darysi daug klaidų, bet tai normos ribose. Jeigu daug dirbsi - išsiugdysi reikiamus įgūdžius per ganėtinai trumpą laiką. Čia daug personų, kurios tau dykai padės sutrumpinti tą laiką. (Mums malti į miltus - vienas malonumas). Ir vieną dieną ateis toks momentas, kai mes pamėlynuosim, žagtelėsim ir išriaugėsim: "Puikiai, bl...". Tai reikš, kad pradinė mokykla baigta, toliau gali rašyti ką nori ir kiek nori nesibaimindamas pasekmių.
St Sebastianai dziugu matyt kad toks pastabus esi,bet nelabai suprantu ka tu noretum kad as buciau parases.
Tai kad man jusu visu nuomone neidomi,ar ka?
Tiesiog rasiau tai ka istikruju tuo metu galvojau.O galvojau apie tai kad vertinu jusu visu kritika.Nes kritika tai is dalies yra jusu pastangos mano atzvilgiu,padaryti mane siek tiek geresniu "rasytoju".
Kad stengsuos nekartot vaikiski klaidu - cia faktas.Ar pavyks man tai padaryti?Nezinia.
Nes pastangos ir realybe yra du visiskai skirtingi dalikai.
Leiskite pasiremti viena citata:
"Andrew Thomas
aciū už komentarus ir kritiką
pasistengsiu ateity nekartot tokių vaikiškų kalidų" Tai dabar bandysi visas klaidas, kokios tik gali būti, kad tik nepakartotum senų?:)
Manau, kad autorius bando rašyti fantastiką, kur mokslas kažkaip santykiauja su magija. Kitaip derinys cigaretė ir trolis skamba mažų mažiausiai įtartinai. Jei nuoširdžiai, tokią fantastiką vertinu labai įtariai. Paprastai autorius nesugeba normaliai nurodyti ryšio tarp technologijų ir magijos. Na, bet ne esmė.
Dydžių nurodymas išmatavimais iš viso nerekomenduotinas. Mokslinėje fantastikoje to išvengti sunku, tačiau jei veiksmas vyksta dabartyje arba praeityje - išsisukti lengva. Pavyzdžiui: trolis buvo gal dviejų žmonių ūgio, akys kaip lėkštės, šnervės kaip Boeing 777 turbinų oro įsiurbimo kanalai, dantys kaip apdaužyti plytgaliai. Perskaitęs iš karto supranti, kad trolio šnervės buvo kelis kartus didesnės už jį patį.:) Kartais galima gabaritų iš viso nenurodyti. Pavyzdžiui, mums užtektų žinoti, kad trolis didelis, o gnomas - mažas. Ar trolis dviejų metrų, ar metro devyniasdešimties - mums nesvarbu.
Ar teko matyti tokį vesterną "Good, bad and ugly"? Ten yra viena labai geras "antiholivudinis" epizodas, kuomet vienas blogietis įsiveržia į kambarį, aptinką savo priešą vonioje ir visas patenkintas pradeda pasakoti savo istoriją maždaug nuo Jėzaus Kristaus nukryžiavimo laikų ir kaip tai susiję su tuo, kad jis tuoj padarys galą vienam iš pagridninių veikėjų. Ir tuo pačiu suteikia pakankamai laiko oponentui sugraibyti revolverį, po akimirkos gauna kulką į kaktą ir nespėja išgirsti labai trumpo pamokslo: "Jeigu atėjai šaudyti, tai šauk, nekalbėk".
Holidvudinės klišės yra vengtinos kiek įmanoma labiau. O tavo kūrinėlis jų pilnas, kaip ir pasikartojimų. Vietoj vardo kartais galima naudoti įvardžius, o kai kada iš viso nenaudoti nei vardo, nei įvardžio - ir taip aišku, kad kažką daro ar galvoja pagrdindinis veikėjas, jeigu į siužetą neįsiveržia kiti veikėjai.
Antra dažna pradedančiųjų klaida - bandymas viską išaiškinti pačioje pradžioje. Pavyzdžiui, skaitytojui būtų daug įdomiau, jeigu jis nežinotų, kad pagrindinis veikėjas yra burtininkas iki susidūrimu su Troliu ir Gnomu. Skaityotjo lauktų neitkėtumas. O dabar, jau po antro ar trečio sakinio aišku, ko laukti dešimtam.
Dar patarimas - rašai ne mokslinę fantastiką. Visiškai nėra būtina sakyti, kad trolis buvo dviejų metrų ūgio, o gnomas pašoko trisdešimt centimetrų. Paskaityk gerus fantazy rašytojus ir savo nuostabai aptiksi, kad jie beveik nenaudoja tokių sąvokų kaip "metras", "centimetras", "Litras", "kilometras", "kubinis metras" ir pan. Pasitelk vaizdingesnes priemones, netingėk šiek tiek padirbėti.
[i]Supermega blogio įsikūnijimas Babaizius Baiziauskis pergalingai nusikvatojo ir tarė potencialiai savo aukai:
- Kaip ir kiekvienas holivudinis supermega blogio įsikūnijimas turiu tau papasakoti kodėl esu toks blogas! Viskas prasidėjo prie keturiasdešimt metų. Kai šio miesto autobuse mano mamai gimė sūnus. Čia turėtum suprasti, kad aš. Būtent dėl gimimo vietos ir atsirado pirmas tikrai blogas mano įprotis - niekada neuždaryti durų. Gyvenimo pradžia buvo sunki, nes visos transporto priemonėje buvusios bobutės puolė mane čiupinėti, sūpuoti <...> darželyje irgi buvo nelengva - aštuonių bitų žaislai palėpti po 512 bitų kodavimo sistema. Tai man labai didelių problemų nekėlė <...> pirmoje klasėje sekėsi visai neblogai - mokykla degė gražiai. Kai mane perkėlė į sukarinto režimo pradinio ugdymo įstaigą <...> paskutinėje klasėje, besiruošdamas pribaigiamajam gimtosios kalbos egzaminui išlavinau savo oratoriaus talentą. Pastarasis man padėjo ne tik išlaikyti egzaminą <...> tai va, vaikeli, trečiajame universiteto kurse aš susipažinau su tokiu gražiu ir raumeningu vyruku <...> o štai mano laikais viskas buvo kitaip: ir telikų nebuvo, ir autobusus arkliai traukė ir net vaivorykštė nespalvota buvo...
Taip ir nesulaukusi istorijos pabaigos potenciali auka mirė iš nuobodulio. Bepasakodamas apie savo gyvenimą Babaizius Baiziauskis suseno, suvaikėjo, jam prasidėjo senatviniai marazmai ir galiausiai jis, paspringęs savo blogio planu, tyliai nugaišo..."
Rekomenduoju skaityti:
Apie aplinką ir daiktus Apie personažus Apie žudymą Apie fantastikos ingredientus Ir dar apie fantasiką Tai nėra amžinosios gyvenimo tiesos, tačiau rasi už ko užsikabinti ir pabaksnojimus į kai kurias tipines klaidas.
Tikrai rimta problema yra pasikartojimai. Nuo žodžių cigaretė ir pakelis pirmoje pastraipoje darosi bloga. Personažas taip pat apibūdinamas tik vardu, žodžiu "magas" arba įvardžiu "jis". Tikrai galima sugalvoti labai daug tinkamai Vilą nusakančių žodžių: jaunuolis, užkietėjas rūkorius, auka ir t.t.
Gnomo ir trolio kalba neįtikina, kad veikas vyksta Amerikoje. Ten dialogas greičiau skambėtų taip: "Ei, žmogau, duok man dūmą! Kas yra, nigeri? Ei, Žmogau, tu pradedi mane nusisioti!" Tu parašei tipinį lietuvišką prisikabinimą, išlaikydamas visas lietuviškas tradicijas.
Na, dabar pagalvokime, ar planuodamas paskersti savo priešą (ypač kai tavo IQ ~0) tu kalbėtum apie savo diedukus, bobutes, kaip jie užmušinėjo savo viršininkus, užsiiminėjo seksu... Hmmm... Na, gerai, apie tai tu nerašei, bet pripažink, nedaug trūko.:] Tokioje situacijoje paprastai į trasą išeina keiksmažodžiai, epitetai ir smurtas. Nėra jokių pagraudenimų, išsipasakojimų. Visi dialogai vyksta prieš muštynes (pjautynes, šaudynes ir pan). Tik holivudiniuose filmuose personažai jaučia nepasotinamą norą išsipasakoti.
Pasakotojas visada yra visažinis. Tačiau jis nebūtinai turi tai parodyti. Dalį informacijos galima perteikti dialoguose, siužeto vingiais, kurie leidžia nujausti kodėl yra taip, o ne kitaip, tačiau konkrečiai neįvardija kitų dalykų.
Negerovių daug. Tačiau autorius vis dėl to sugeba kurti. Jeigu stengsis tobulėti, galima tikėtis labai neblogų, o gal net ir gerų rezultatų. Kalabant apie patį kūrinį, vaizdelis vis dėl to nekoks. Nebūsiu toks minkštaširdis kaip Omnia_mea ir vertinsiu griežtokai. Tačiau jei kitoje dalyje (kūrinyje) matysis progresas - duosiu avansu.
„Jam galėjai duoti apie dvidešimt metų, nors iš tiesų jam buvo dvidešimt ketveri.“
Kam tiek daug žodžių? Neperkrauk savo stiliaus pasikartojimais ir išsamiais paaiškinimas. Nervina ta izometrija, kaip paskui nelabai gudrų personažą sekioja visažinis pasakotojas ir per skaitytojo petį viską paaiškina. Skaitytojas nebeturi kada susidaryti savojo įspūdžio pats.
Gnomas kažkoks iš holivudo. Užuot pasinaudojęs pranašumu, skelia kalbą ir jį praranda.
Vis tik turi fantazijos. Vertinau avansu, kaip tam tikrą vorkšopą. Įtariu, kad galiu tavo tekste neaptikti to, kas man svarbiausia: pagrindinės minties, idėjos, potekstės, tikslo, taigi kitą kartą būsiu griežtesnis skaitytojas.