Pašnekesiai dienorašty su vaikystės draugu kaimynu M.

Gimtadienius švęsdavom vasarį -
nuožmiausią metą, kai mūs gatvelė tapdavo neįgali
ir skirstydavom pasaulį į sniegynus ir namus.
Tulpių, kurias dovanodavai, palaikus
saugodavau lig vasaros.
O tavo įduota knyga apie vandenyno mįsles
ir dabar mane tebeskaito.

Nuo septynioliktų metų išsisukai -
perleidai šį gražų skaičių man, be kasmetės tulpės.
Išėjai švariai ir tvarkingai (švaros išmokė močiutė ragana,
vaikščiojanti švaros vakcina. Paparčiai po jos langu
tebežydi kas vasarą, bet tik speige gimusieji tai mato.) -
greta dvylikaaukščio, iš kurio nusileidai,
sniegas liko veik švarus. Vasaris - tinkamiausias mėnuo
aukščio privalumams įvertint.

Žinai, Liugų sandėliukai tebestūkso už kiemo -
stogai vis dar tinka ateiviams priimt.
Mažiukai šokinėdavom žemėn, ir krivių vėlės kalne aimanuodavo.
Pykom, kad ateiviai ne ateina, o atskrenda.
Gal ten sužinojai, kodėl?
O ežiuku ar kerpies, ar reikia ten kirptis, ar tebemėgsti
aukštį, agrastus ir fantastiką?

Kaštonų karalius už Šlapokų tvoros - prisikėlė.
Tikiu, ne be tavo duoklės.
Pameni, užkasę butelį po juo, sutarėm: užaugę atkasim.
Laukiu žinios, M, kada gi. Matyt, neužaugau.

Po septynioliktųjų tave sapnavau vos kartelį:
buvom pypliai, perpjovei kvapnų trintuką - čekišką, regis,
kurio klasė kadais pavydėjo,
ir pusę įspraudei man į delną.

Pianino, kuris prarydavo tave kasvakar,
tėvai taip ir nepardavė. Mano grindys varžosi girgždėt ties vieta,
po kuria juodasis baisuoklis mirė badu, tau negrįžus.

Kartais prabyla - išderintas, lyg iš kitos galaktikos.
Tada žinau: kažkur netoli
šviesiaplaukis berniukas gniaužo trintuko puselę.
Įsiklausau ir gniaužau savąją,
kol liesos zylės įkala žiemą
mano langan.






--- --- --- --- --- --- --- --- --- ---
*    Vardo raidė ir kaimynų pavardės nepakeistos. Nes dzin.

**  Aukščio mėgėjams nepatartina imti į galvą.