Menas nori ir turi žadinti Gyvenimą bei padėti gyventi,
ir jei tai pavyksta, iš Skaitytojo į Menininką atsklinda Gyvenimas ir padrąsinimas.
(H. Hesse)
Kaip jau žinome, 2009-ųjų metų sausio pirmosios naktį Vilnius tapo Europos kultūros sostine. Šiais metais jame vyko labai daug įvarių renginių: Vilnius Ars 2009, gatvės muzikos koncertai, čiuožėjų ant ledo pasirodymai, Taizė vasaros susitikimas. Visoje Lietuvoje praūžė knygų mugės, poezijos pavasariai ir vasaros, prozos skaitymų vakarai, meninių instaliacijų plenerai ir kiti kultūros renginiai. Tačiau ar tapome nuo to žmogiškesni, ar atsinaujino ir pasikeitė mūsų vidus, ar visa ši mus supanti kultūra pažadino ilgesį ir grožį?
Pažvelkime kiek giliau, ką fiksuoja niūdienos kultūros reiškiniai. Šiandienos kultūros paraštėse galima pastebėti tokias antraštes: „geras kūrinys – tai visuomet kūrinys netyčia“ (parafrazuojant V. Kukulą), „tikras menas – tas, kuris nieko nesiekia pasakyti“ arba „tikram menui tiesiog privaloma haliucinogeninė patirtis“ (kaip rašo viena internetinė svetainė: „buvusi BBC prodiuserė „Teletabius“ kūrė apsvaigusi nuo narkotikų“). Taip, visi šie įvardijimai atskleidžia postmodernizmo pasaulėjautos paveiktą pseudo menininko portretą.
Postmodernizmo terminas yra kiek keblokas, tačiau apibūdinti ir aptarti jį reiktų, kadangi pastarasis yra esminis kalbant apie šiuolaikinį „meną“. Dvidešimtame amžiuje postmodernas atsiranda kaip atsakas į modernizmą ir kitas klasikines meno, kultūros bei filosofijos formas. Postmodernizmo kultūros kūrėjui tampa nesvarbus galutinis kūrinio rezultatas. Šios srovės paveiktas žmogus tiesiog smagiai dalyvauja kūrimo patirtyje, kūrimo procesą kaip tokį iškeldamas į pirmąją vietą. Postmoderno autorius visiškai nesiekia nieko pasakyti, atskleisti ar parodyti, jo kūrinys nepretenduoja perteikti kokios nors konkrečios tiesos, šis žmogus tiesiog žaidžia. Iš esmės šios tikrovės žmogus yra egoistas ir individualistas, jam visiškai nesvarbu kitų žmonių emocinė būsena, jausmai ir vertybės nuostatos. Postmodernus kūrinys iššoka iš bet kokios klasikinės estetikos rėmų, jis vykdo nuolatinį „ieškau ir sunaikinu procesą“. Postmodernios kultūros atstovui ypač svarbi jo asmeninė patirtis ir savirealizacija, jam negalioja jokie autoritetai ir dogmos. Tokios pasaulėžiūros žmogus iš tiesų nutolsta nuo savitos ir autentiškos meno prigimties. Tokios pasaulėjautos žmogus pasauliui išvemia visą nepasitenkinimą ir kviečia mus sugerti tai, kas jam pačiam yra neįdomu, kartais net žalinga.
Čia bent probėgšmais aptarėme postmodernizmo fenomeną. Taigi būtent čia klausiame – ar postmodernioje kultūroje menas nepraranda savo autentiškos prigimties? Todėl dabar gilinsimės į autentiško menininko bei meno prigimtį. Šioje postmodernizmo bei tikro menininko priešstatoje iškyla klausimas apie autentiško meno prigimtį, savitumą ir tikro menininko savimonę. Esminiais žodžiais menininką apibūdina E. A. Puišytė: „Jei kūryba yra pašaukimas, tai kažkas į ją juk pašaukia. Gal poezija – pastangos atsiliept į tą šaukiantį balsą? Atsiliept taip širdingai ir jautriai – kaip esi šaukiamas“. Autorės mintyje išreiškiama esminė menininko savimonė, kuri aiškiai byloja, jog menininkas nėra tas, kuris pripuolamai ir atsitiktinai žengia į kūrybinį procesą. Pastarasis yra tokia Asmenybė, kuri su visišku nuoširdumu ir dėmesingumu gilinasi į Šaukiančiojo balsą. Kitaip sakant, tikro menininko savitumas yra tas, kad jo atsakymo kokybė yra tiesiogiai proporcinga jį Pašaukusiajam. Taigi, menininkas, kaip pašauktasis, atsakingai ir unikaliai žvelgia į savo kūrybos procesą. Menininkas, kaip pašauktasis, turi labai aiškių tikslų ir vertybių salygotą kūrybinio proceso suvokimą. Šią aksiomą savo Laiške Menininkams išryškina ir popiežius Jonas Paulius II.
Dabar lyg ir aptarėme menininko savimonės klausimą, tačiau liko neaiški autentiško meno prigimtis, samprata. Žinoma, šioje dalyje galima būtų kalbėti apie krikščionio, kaip Dievo kūrybos tęsėjo, paveikslą, tačiau čia iškiltų klausimas, ar tik krikščionis gali kurti autentišką ir tikrą meną?
Būtent dėl šios priežasties apie tai nekalbėsiu. Šioje vietoje norėčiau pasitelkti kiek visuotinesnį principą, kuris taip pat yra dėsnis, galintis apibūdinanti autentiško meno rėmų galiojimo ribas, tačiau konkrečiai nepasakantis, kad tikrą meną gali perduoti tik tas, kuris tiki Dievą. Šiuo universalizuojančiu principu galėtų būti klasikinis filosofijos transcendentalijų apibrėžimas, kuris sako, kad transcendentalijos – tai tokios esaties tikrovės savybės–formos kaip Tiesa, Gėris ir Grožis. Veiksmažodis lot. transcendere reiškia peržengti šios tikrovės ribas ir norodyti kryptį į aukštesnę tikrovę. Taigi, jei priimtume šį apibrėžimą – tai menas yra simbolis, o simbolis visada vedą ir reprezentuoja tą Tikrovę, iš kurios jis pats yra kilęs. Gerai, tegul krikščioniui ši aukštesnė tikrovė bus Dievas, kaip Absoliutaus Grožio šaltinis. O netikinčiojo šis vienijantis principas neišstums iš autentiškos tikrovės rėmų, pastarajam tai bus jo konkrečios turimos vertybės, ištikimybė tikrai estetikai, grožiui ir ilgesiui. Kitaip sakant Jis pats to nežinodamas sužadins ilgesį ir artės prie to, kuris yra Absoliutus Grožis, Absoliuti Tiesa ir Absoliutus Gėris.
Apibendrinant galima sakyti, kad šis vienijantis principas tikrai yra visiškas antipodas postmoderniam žaidimui, jis visuomet šauks mylėti, žadinti ilgesį ir bylos Grožį, kurio šiandien labai pasigenda iš esmės dvasinga žmogaus prigimtis. Priėmęs šį principą menininkas tiesiog privalės kurti tikėdamas ir tikėti kurdamas.