Paskutinės rudens dovanos

Priglusiu ilgam prie žalsvo kamieno,
Žvilgsniu stiprybės prašysiu –
Ne juokas per žiemą nuogam stovėti.

Gaudysiu lūpom krentantį rūką
Ir sutemose po lapų patalus braidysiu.

Paskutinę aitrią drėgmę gerte gersiu.
Gruodas panaikins kvapus ir švelnumą –
Sugrubusi žemė ims melsvai spindėti.

Ir vėl nurankiosiu takelį į gyvenimą:
Spygliuotas žaizdeles peržiem gydysiu –
Vasaros kvapniom vizijom bandysiu apkerėti. 

Lytėjimu dalinsiuos su brangiausiais.
Šypsniu į rudenį, į akmenį, į kančią atsiliepsiu. 

Uždumblėjusių pakrančių melduose
Šaipysis antys. Ramybės sielai melsiu.