Regėjimai

Mano tipas - sėslusis žmogus Homo Maneo*,
Ir kilimo esu iš senos kaip pats Dievas genties.
Ten, kur driekėsi dangūs ir žemė po kojom plytėjo
Laiko tėkmę jaučiau lyg alsavimą gaižų žvėries.

Ir atgal nesigręždavau, net jei būtų pašaukę
Ar surikę, kad puola žvėris, -neturėjom vardų;
Ir nesikreipėm niekaip į dievus, į raganas, kaukus:
Buvo tūkstančiai aš ir vienintelis tu.

Tu buvai mano tėvas ir brolis, ir vyras
Šiltas kailis buvai, kai iš naujo atslinko ledynai,
Karčios uogos ir upės vanduo, vėjo draskomi tyrai,
Saujoj gintaras tu, neapdirbtas, drumzlinas, grynas.

Ir taip bėgo diena iš dienos - tūkstančiai metų,
Mūsų nugaros spėjo apželti miškais ir liko tik vagos,
Kuriose įsikniaubę toliau vienas kito nieko nematėm:
Ir per amžius išlikome sėslūs ir trumparegiai.

*lot. maneo - laukiu