Dejonė gerklėje

Žinau-
Nustebti jau nemoku.
Ir gaila, kad, deja,
Palieka dar viena būtybė Žmogų,
Gal net bevardė,
Bet... vis tiek
Dangaus dukra.

Jau daug jų dingo -
Ir užjaust, deja, nemoku,
Priglust prie kito vargo
Ar bėdos,
Nemoku sužinot, kaip skauda,
Kuomet esu šalia,
O lig nėra.

Išeina...
Iš jausmų išeina
Dangaus peizažų buvusi dvasia.
Dar noriu pasiguost:
-O Dieve!...
Bet suprantu,
Jau ten ir Jo nėra.

It skuduras kažkur pakeltas,
Dar nenublukęs,
Dar spalvom ESU
.........................
Dejuoja gerklėje sušalęs žodis,
O žodyje –Žmogus.