Na eilius galima sakyti visai nieko, bet kadangi skirtas Kedžiui tai eiliaus vertė tikrai nekyla, o kad ne vien Sodra supuvus, žinojome ir prieš jo išpuolius, ši istorija tai lyg rinau, mios tęsinys, ar verta apie tai kurti eiles ?
Geros eilės. Gaila to žmogaus, ir visai nesvarbu - kaltas ar nekaltas. Gerbiu jį už sistemos pajudinimą... Pajudino, bet ji negrius, pakankamai drūtai suręsta, tik kelios galvos nulėks. Vaiko nuoširdžiai gaila bet kuriuo atveju.
Paaiškinu visiems, kuriems užkliuvo dedikacija. Man nesvarbu, kas buvo, yra, ar kuo bus padarytas D. Kedys. Svarbu, kad būtent jis tapo skalpeliu, pravėrusiu didžiulį pritvinkusį mūsų valdžios pūlinį (daugelis iš mūsų daug kuo piktinamės, tačiau taip ryžtingai veikiame tikrai ne kiekvienas). Klibantys valstybės pamatai ėmė griūti, ir aš nežinau, kokios reikia jėgos, kokių pastangų, kiek laiko, kad visa tai būtų atstatyta bent iki apgaulingai sveikos pradinės būklės. Bent jau mano tikėjimas, rodos, nebeatstatomas... Rudenine, t. y. mirštančia saule (o saulė simbolizuoja teisingumą) pasitikėti negalima... Kaip ir rudens pažadais. Štai ką norėjau pasakyti šiuo eiliumi. Visiems nuoširdžiai dėkoju už komentarus. :)
kažkoks neįtikinantis, perskaičiau ne vieną kartą, tačiau nėra kažko esminio, gražus rimas, bet daugiau nieko neįsimenu. Gal tai mano subjektyvi nuomonė ir tiek.
Jeigu vertinčiau eilėraštį gražu - negražu, turėčiau pasakyti, kad gražus. Jeigu kas paklaustų, ar jis jaudina, nežinočiau ką atsakyti. Perskaičiau gal keturis kartus ir kas kartą viduje darėsi vis šalčiau. Jis tiesiog kietas, ledinis, stingdantis. Jūs laimėjote - sukūrėte ypatingą nuotaiką, kuri labai dera prie dramatiškos Drąsiaus Kedžio istorijos.