Arkliavagis

Jau buvo geros trys valandos po saulėlydžio. Aš vis ėjau, klupinėdamas, maldaudamas kojų dar pasilaikyti, nesulinkti, nepalikti manęs – vieno ir bejėgio – ant šaltos, nesvetingos žemės. Žinojau, kad jei susmuksiu, pakelti mane teks kam nors kitam.
    Pradėjau gailėtis, kad išsukau iš vieškelio. Sutrintos vyžos, nugvelbtos vienoje sodyboje, pievomis vaikščioti netiko - čia reikia arba basom, arba turint batus. Gerus, miesčioniškus, kokiais bajorai vaikšto. Ir kareiviai. Ech, nesugalvojau aš tada to prūsoko nuaut... Turbūt turtingas buvo, turiejo muškietą, žirgą gerą. Nors gal visiem kareivėliam tokius duoda? Reikės sužinot kada nors.
    Taip, žirgas buvo geras, jaunutis, karštas juodbėris, su tokiu tik mūšin jot. Gaila, kad kai prūsiokas pokštelėjo, tas pasibaidė ir nulėkė laukais. Tiek jį ir temačiau...
    Kairę vyžą prasidrėskiau į kažkokį kelmą. Įdomu, iš kur čia, pievose, kelmai? Na va, durnių ir bažnyčioj muša. Gražiai taip persidrėskiau, nuo pat pirštų iki kulno – po kurio laiko ją teko nusiimt, nes koja ėmė tvinksėti, ko gero, būsiu į padą neblogą pašiną įsivaręs. Bet ką čia tamsoj sužiūrėsi. Nusimečiau ir antrą vyžą, toliau kiūtinau basom.
    Kol pamačiau mišką. Juoda siena – lygi, iš dešinės į kairę, ošė ir atsidavė trūnijančia mediena. Ačiū Dievui, pagaliau pailsėt galėsiu. Bala nematė tų žmonių, įsiropštus medin irgi numigt galima, o ryte – tolyn, į kelią.
    Miškas buvo geras, sūduviškas, mažai tokių likę. Liaunos pušys kažkur virš galvos susikabinę į tvirtą lapijos stogą, žemė nuklota šakų, papuvusių kamienų ir samanų kuokštų kilimu. Net basom žingsniuot gana lengva, tik reikia pasižiūrėt, kad ant aštraus šakalio neužmintum. Iš pradžių norėjau nueit kuo toliau nuo pamiškės, kad kas nors netyčia neužtiktų. Paskui ėmiau ieškot geresnio medžio – ant žemės gi nemiegosi. Galiausiai supratau, kad pakliuvau pelkėn: kas žingsnis vis įsimindavau į kažką šlapio, ir jei pastovėdavau ilgiau, koja imdavo smegti.
    O kai trečią kartą apsukau ratą ir grįžau ton pačion laukymėn, pasidarė silpna. Sėdėt čia ir laukt patekančios saulės? Kas iš to? Kelio atgal vistiek nerasiu. Neišgelbės manęs niekas, o jei ir ras koks žmogelis netyčiom, leisgyvį parsives, priglaus, vistiek paskui kartuvės laukia.
    Arkliavagių juk gailėtis negalima.
    Kiek pasėdėjau, žiūrėdamas į liūną, nutviekstą paklydusių mėnesienos spindulių. Taip gražiai jis atrodė, paslaptingai, lyg pasidabruotas paveikslas bažnyčioj, prie altoriaus...
      - Tik nebėk nuo manęs, gerai?
Širdis tyliai dungstelėjo, praleido porą dūžių, paskui vėl ėmė sunkiai plakti. Atsisukau. Už poros – trejeto žingsnių, ant nuvirtusio rąstgalio, sėdėjo vaikas – susivėlęs, murzinas, apsivilkęs purvinus drobinius marškinius. Tabalavo basom kojom.
      - Tu arkliavagis, taip? Nuo žmonių bėgi, taip?
    Iš pradžių kilo noras skuosti iš čia kuo toliau, neieškant kelio ir nežiūrint po kojom. Bet paskui susiprotėjau – vaikas mane matė, pasakys kam nors, atsives vyrus, tie mišką aukštyn kojom apvers...
    O peilį aš vis dar turiu, iš prūsioko atimtą. Gerą peilį, tokiu kaip tik tamsoj gerkles pjaustyti.
      - Vaikel, o tu naktį nebijai po miškus vaikščiot? Čia kaukai veisiasi, laumės raganos putrą verda... – už diržo užčiuopiau rankeną, ėmiau palengva artintis prie mažiaus. Kad tik nepastebėtų...
    Jis nusijuokė.
      - Kaukai, dėde arkliavagi, po pečiais ir klėčių pamatais gyvena, o laumės – ežeruose. Bet su jom aš gerai sutariu. O tu peilį paslėpk, badytis aš tau neleisiu.
    Jis žiūrėjo į mane lyg tyčiodamasis, ir aš staiga pastebėjau, kad jo veidas ne toks jau ir murzinas. Tik visas, žemiau akių, apaugęs juodais šėriais, iš kurių lyg špyga kyšo smaila nosis.
      - Viešpatie švenčiausiasis... – ėmiau žegnotis kaire ranka, dešinėj laikomą peilį atkišau į priekį. – Išnyk, pikta dvasia. Išnyk, išnyk!..
      - Neišnyksiu aš, dėde arkliavagi. Nemoku. O tu dabar geriau pamiegok, gal paskui ne toks piktas būsi, taip?..
    Ir vaikas, ir miškas su visa mėnesiena kažkur prasmego.

    Pamačiau baltas akis. Taip, baltas, spindinčias sidabru, gilias, kaip vasarvidžio nakties dangus.
    Jose nieko neatsispindėjo. Matyt visi daiktai, galėję tą padaryti, kartu su savo atspindžiais prasmego toje gilybėje, ištirpo akinančioje baltumoje ir juoduose vyzdžių šuliniuose...
      - Chi chi, pabudo! – akys nusišypsojo, iš jų dingo tuštumos šaltis, ir krestelėjimas užmetė vaiduokliškai baltą plaukų sruogą ant vaiduokliškai balto veido.
    Mergina atsitiesė, nusibraukdama plaukus su tokia gracija, kad nugara ėmė bėgioti skruzdėlės.
      - Teisingai, gana čia drybsot, taip? – atsklido jau pažįstamas balsas.  – Kelk jį, sese, aš eisiu kviest kitų.
    Tolumoje kažkas šlumštelėjo, per vandenį nušlepsėjo mažytės pėdos.
      - Kelkis, laikas jau. Putrą tau išviriau. – laibas balselis priminė varpelio tilindžiavimą, ir aš niekaip negalėjau atplėšti akių nuo jo savininkės. Žodžiai „mergina“ ar „moteris“ šiuo atveju atrodė tokie grubūs, lyg kirvis, kuriuo bandoma glostyti kūdikį, lyg...
      - Nagi, kelkis. Prašau.
    Pašokau ant kojų. Mieliau būčiau vietoj pasismaugęs, nei nepaklusęs jos žodžiams. Ji – tai kažkas pamėkliško, plėvesuojančio balta iki žemės drobule ir sidabriniais plaukais, spindinčio ne prasčiau už mėnulį tarp audros debesų...
    Trinkt.
      - Atsibusk tu, atsibusk pagaliau! Sese, nusisuk, jis gi žmogus, jis neįpratęs...
    Trinkt, trinkt. Kažkas mažučiais kumštukais, bet stebėtinai stipriai barbeno man per kelius, ir neiššlaikęs pusiausvyros aš vėl nuvirtau.
    Protas staiga prašviesėjo, suvokiau esąs toje pačioje laukymėje, gulys ant šlapios žemės ir kažkodėl nuogas. Susigėdau.
    Virš manęs pakibo rudais šėriais apžėlęs veidas, ir putlus, vaikiškas delnas kelis kartus pliaukštelėjo per kairį žandą.
      - Na va, dabar gerai. Ech, seni, būtum tu matęs savo snukį prieš kelias akimirkas...
    Vėl juokas – varpelio tilindžiavimas, kuriam dabar pritarė keli džeržgiantys balsai.
    Atsistojau, stengdamasis nežiūrėti į laibą, nugara pasisukusią figūrą. Aplink mane ratu tupėjo penki ar šeši barzdoti vaikai, kiek tolėliau riogsojo kelmas su kojom.
    Įsižiūrėjau geriau.
    Ne, tiesiog susikūprinęs senis, apžėlęs rudais, iki žemės, plaukais.
    Kairę koją staiga dilgtelėjo, atsargiai pakėliau ją, žvilgtelėjau į padą.
      - Tebesopa? – mergina neiškentusi atsisuko, ir aš vos prisiverčiau atplėšti nuo jos žvilgsnį. Ne, geriau žiūrėt į tą bjaurų, žalsvą pūlinį, negu į ją...
      - Brolis prastai gydo. Duok, aš... – ji priėjo, ištiesė ranką ir riestais, pusės sprindžio ilgumo nagais prisilietė prie žaizdos. Gražiai, be jokio skausmo ją persmeigė, iškrapštė iš ten, atrodo, gerą saują visokios šlykštynės, perbraukė delnu. Nusišypsojo.
    Stovėjau kaip koks stabo ištiktas garnys, ant vienos kojos, kitą surietęs per kelį ir atkišęs šonan, kol ji – kas iš tikro bebūtų – nuo žemės nuskynė kuokštelį paprasčiausių samanų, priglaudė prie lūpų, sukišo į skylę kojoje.
    Viešpatie aukščiausiasis...
      - Na va, dabar gali vaikščiot be jokio sopulio. Tuoj užgis, nė žymės neliks. – ir vėl kerinti šypsena.
      - O tu, sesyt, jį tikriausiai įsižiūrėjus. Žiūrėk man, samanom skyles lopyt!.. – kažkuris iš procesą stebėjusių mažių ėmė springti iš juoko, užkrėsdamas tuo ir kitus. Sutilindžiavo varpelis.
      - Broleli, jei gyvenimas nemielas, aš ir tave galiu greit pagydyt. – mėnesienoje blykstelėjo ilgi nagai, švystelėjo šypsena. – O tu, arkliavagi, imk, valgyk. Tau viriau.
    Baltos rankos ištiesė man molinį dubenį, šį aš paėmiau atsargiai, kad prie jų neprisiliesčiau.

    Grybienė buvo šiaip sau, ne itin gera, bet ir ne prasta. Nusprendžiau, kad į šeimininkes šitos mergos neimčiau – tegul nuo jos akių atitraukt neina, bet mokėt virt turi kiekviena moteris.
    Padaviau jai tuščią dubenį, atsisėdau ant žemės. Norėjosi užtraukt pypkutę, bet ši, kartu su drabužiais buvo pradingus – tiek to, tabokos vis tiek jau seniai nebeturiu. Kol sėdėjau, nei vienas iš aplinkinių nepratarė nei žodžio. Matyt laukė, kol imsiu šnekėt pirmas. Ką gi...
      - Jūs – kaukai? – paklausiau kaip tik galėjau nerūpestingiau, lyg pas žydą derėdamasis dėl druskos saiko.
    Visi sutartinai nusišypsojo. Kažkas žiojosi atsakyti, bet aš jį pertraukiau:
      - O ji – laumė. – mostelėjau link merginos.
    Prašneko rudaplaukis mažius, sėdėjęs arčiausiai manęs.
      - Ne, arkliavagi. Mes ne tie, apie kuriuos žmonės kalba vakarais susėdę prie ugnies. Mes jum jau seniai nesirodom, ir matė mus tik jūsų protėviai, kai atėjo iš pietų, degindami mūsų miškus.
    Niekas jau nebesišypsojo, visi žvelgė į mane, susimastę, gal net kiek nuliūdę.
      - Mes – tai, ką jūsų sakmės pavertė kaukais, laumėm, miškiniais. Ir aitvarais. Mes čia gyvenam, slepiamės nuo jūsų, nes...
    Šakos subraškėjo man už nugaros, kai atsisukau, pamačiau tik juodaplaukį – tą, kuris mane išgasdino aną naktį. O gal šią? Kiek gi laiko aš pragulėjau, kol išvydau baltaakę?
    Užverčiau galvą į dangų, ir pro šakas pamačiau pilnatį. Tokią ryškią ir didelę, kad net gėlė akis, lyg žiūrint į tos laumės veidą.
    Kai įžengiau į mišką, mėnuo dar tik dilo.
      - Kaukai... A, kaukai, sakykit, kiek laiko aš čia pas jus?
    Kaukai tylėjo. Užtat prabilo laumė, vėl prisiartinusi prie manęs tiek, kad ant veido beveik pajutau šaltą jos kvėpavimą.
      - Tris mėnesius, arkliavagi. Tris mėnesius ir dar beveik ketvirtą tu pragulėjai čia, ant šitos žemės. Jau ruduo atėjo. Kaukų geriau neklausk, jie nežino, kas yra laikas. Užtat aš dar jauna, aš žinau...
    Liūdna šypsena, mergina atsitraukė, ir kai pagaliau galėjau nebežiūrėti į jos veidą, apsižvalgiau aplink.
    Laukymė buvo pilna – čia pamaišiui stovėjo vaikai ir moterys, seniai ir kelmai. Nei vienas iš jų nebuvo panašus į kits kitą, kaukai skyrėsi beveik tik barzdos spalva, užtat laumės... Taip, ta, su kuria ką tik šnekėjau, iš tiesų buvo jauna. Dauguma čia stovinčių kažkokiu nesuvokiamu būdu atrodė subrendę, vyresnės, nors figūra ar veido bruožais nesiskyrė nuo šešiolikmečių merginų.
    Tarp susirinkusiųjų buvo ir dar kažkas. Kai į kiekvieną tokį įsižiūrėdavai, galėjai nesunkiai pamatyti kuprotą senį, bet užtekdavo vos nusukti akis – ir jis tapdavo palinkusiu stuobriu, ištręšusiu kelmu, įmantriai susipynusių krūmokšnių raizgalyne...
    Juodbruvas kaukas, išgasdinęs ir užmigdęs mane beveik prieš keturis mėnesius, išėjo priekin iš darnaus rato.
      - Sveikas gyvas, pasiklydęs arkliavagi. Jei dėl ko nors vis dar nerimauji – nebijok, žmonės tavęs jau nebeieško, jie sekė tavo pėdom iki pelkės, ten rado kelis už šakų užsikabinusius skudurus ir nusprendė, kad nuskendai. O mes tavęs neskriausim – tu mums reikalingas. Taip?
    Jis žengė atgal, į ratą, ir dabar jau nėjo suprasti, kas kalba – atrodo, gaudė visas miškas aplink, skambėjo nuo tūkstančio balsų arba vieno balso.
      - Tu mums reikalingas, žmogau. Reikalingas, nes esi vienas iš tų, kurie dabar turi savo rankose pasaulį. Kažkada buvo kitaip – stovėjo tamsūs miškai, juose bėgiojo laimingi žvėrys, tarp žvėrių gyvenom mes, ir irgi buvom laimingi. Bet atėjot jūs – pažabojot ugnį, sugalvojot skiltuvus ir muškietas. Surinkot iš dangaus krentančią ir gelmėse glūdinčią geležį, kirviais ėmėt kirsti medžius. Jūs greitai pažabosit dangaus vėją su lietumi, požemių akmenis ir ugnis, ir visa žemė bus jūsų.
    Bet mes to nelauksim. Mūsų laikai praėjo, mes negalim gyvent su jumis, kaip jūs neįsivaizduojat gyvenimo tarp mūsų. Mes pasitiksim amžinybę, bet prieš tai perleisim mišką į jūsų rankas. Saugokit jį, jis – vienintelis mūsų tėvas, ir vienintelis, ilgus metus duosiantis gyvybę kai kuriems iš jūsų. Bet tam, kad tai atsitiktų, žmonės turės tapti jo tarnais. Tu pirmas, arkliavagi.
      - Galėsi daryt viską, ką nori, bet turėsi vykdyt tai, ką įsakys miškas. Jis bus tavo rankos ir kojos, jausmai ir protas. – čia kalbėjo jaunoji laumė, žengusi žingsnį iš rato, link manęs. – Kai pavargsi, miškas suras tau pamainą, ir tu galėsi ilsėtis visą amžinybę, kol laikas pasibaigs ir žemė pavargs nešioti žmones. Bet dabar, kai mūsų nebebus, liksi atsakingas už viską. Sudie, arkliavagi.
      - Bet... Bet kur jūs išeisit? Juk negalit... dingt... visai... – buvau netekęs žado, užmiršęs, kad vis dar turiu balsą.
      - Mes neišeisim, liksim čia, su tavimi. Tik būsim kitokie. Juk aitvarai irgi kadaise turėjo kojas, o dabar – lakioja padangėm, ir žmonės jų nemato. – laumė nusišypsojo, taip skaisčiai, kad norėjosi mirti. – Sudie, arkliavagi.
    Tamsoje – rodos, šakos visai uždengė mėnulį – blykstelėjo ilgi nagai. Perrėžtas nuo pilvo iki pasmakrės nukritau ant žemės, kraujas ėmė sunktis į samanų kilimą.
      - Kam gi tu jį lopei, a, sese? Mažą užgydei, bet didelę atvėrei, taip? – dar išgirdau kauko klausimą.
      - Nežinau, broleli. Patiko jis man. Truputį.
    Visur – ir aplink save, ir savyje – pajutau šlamančias pušis.

***

    Tamsų rudens rytą, vos prašvitus, iš miesto miško link vedančiu keliuku ėjo žmogus. Įdomu, kiek tokių pačių dar eis, kol mūsų žemelė pagaliau pavargs juos nešioti?

MT: Mitologija