H. Murakami '' ...jei žodžiai nesukuria pranašiško tunelio jungiančio juos su skaitytoju, tuomet tai ne poezija '' Šiame eilėraštyje tunelį radau, patiko
H. Murakami '' ...jei žodžiai nesukuria pranašiško tunelio jungiančio juos su skaitytoju, tuomet tai ne poezija '' Šiame eilėraštyje tunelį radau, patiko
Grįžau darkart paskaityti ir nustebau. Dėl komentarų. Mielieji, ar nemanote, jog literatūrinėje svetainėje ginčytis ne dėl kūrinių, o dėl idėjų yra tiesiog buko kietakaktiškumo rodymas? Iš tiesų, atleiskit, bet nesusilaikysiu nepasakius: kai kurie elgesi kaip kalakutai, pamatę raudoną spalvą :)) Pirštais nerodysim, akivaizdu :))
demogogija, jei tai is paskaitos. kaip kurinys irgi nekoks. beto kiek dar galima neisprususius zmones maitinti siuo melu. kodel tiesiog nepasakoma teisybe, kad nukriziuotasis istiesu simbolizuoja neka kita kaip zodiako kryziu (arba kitaip - saule jo centre. senosiose ikonos tiesog taip ir budavo vaizduojamas jezus). ir zmones sventai tikedami esa krikscionys istikro (kaip ir pagonybes laikais) meldziasi saulei. net ta pati biblija labiausiai su astrologija susijusi knyga. jei gilintis toliau tai dalis aprasytu ivykiu yra paprasciausiai pasisavinti is senoves egiptieciu "Mirusiu knygos" ir daugelio kitu senoves religiju.
Krikščionys tiki nukryžiuotoju - apgailėtina silpnumo ikona. Kuo verti tikintys silpnumu? Ar tikintys į silpnumą gali būti stiprūs? Ne. Ar tikintys silpnumu gali būti savo šeimininkais? Ne.
"Aš padažau savo smilių į tavo bejėgio, bepročio išganytojo pavandenijusį kraują ir rašau ant jo spygliais subadytos galvos: štai TIKRAS blogio princas, vergų valdovas!"
"Pažvelkite į nukryžiuotąjį. Ką jis simbolizuoja? Mirtinai išbalusį bejėgiškumą, kabantį ant medžio gabalo." - štai tikroji teisybė apie bejėgį valdovą, kuris dėl savo silpnumo nustipo kaip šuo prikaltomis galūnėmis ant medgalio.
"Nekęsk savo priešų visa širdimi ,ir jei kas tau smogė per vieną žandą, TRENK savo skriaudėjui per jo kitą! Išvelėk visą jo kailį, nes savisauga - aukščiausiasis įstatymas!
O atsukantis kitą žandą yra bailus šuo." - "agonija tėvui ir žmonėms" užuot trenkęs savo priešams ir skriaudėjams, ištrynęs juos nuo žemės paviršiaus ir sumaišęs su dulkėmis. Ar nukryžiuotasis apskritai gali būti kokia nors ikona jei jis neapsigynė net savęs?
"Visuotinai paplitęs melas yra galingiausias asmeninės laisvės priešas. Su juo galima elgtis tik vienaip: išpjauti jį iki pat šerdies kaip nelemtą piktžaizdę, sunaikinti jo šaknį ir šaką, sunaikinti, kol ji to nepadarė su mumis!" - du tūkstantmečius krikščionybė nebuvo išpjauta iš pasaulio kūno, nes ji vėžys ėdanti visuomenės smegenis, auglys, nuo kurio visuomenė praranda protą.
"Aš ieškau jo Auksinės Taisyklės esmės ir noriu žinoti, kam reikalingi jo dešimt įsakymų."
"Nė vienam tavo spausdintų stabų aš nuolankiai nenusilenksiu ir tas, kuris pratarė “tu privalai”, yra mano mirtinas priešas" - protingas žmogus niekada nesilenks kryžiui ar bet kokiam stabui, o "Dievažmogystė" yra utopinė kvailystė - žvėriška žmogaus prigimtis niekada netaps kitokia.
Diudia Pauteckas - teisingai išsiriškė, nes būtent taio galima pasakyti apie šį nuostabų eilėraštį. Tūrininga jūsų kūrybą kiek man jos teko su malonumu skaityti:)