Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Trumpa pratarmė.

Aloyzas Bronius Tavarėnas  - poetas ir narkomanas, kurį  turėjau garbės sutikti Šveicarijos Alpėse bei Kanadoje. Parašęs porą sėkmingų ir daug daugiau nesėkmingų poezijos rinkinių, pastatęs jau nebeveikiantį sieros junginių fabrikėlį, keliavęs ant ledkalnio su karališkaisiais pingvinais, jis tęsia savo kelionę traukiniu į Rusijos teritoriją, dar nuo istorijos glūdumų pravardžiuojamą Sibiru. Kodėl – to nežino netgi jis pats.
Į tą kelionę jis pasigrobė ir mane – Aloyzo kūrėją, savo vaizduotės vaisių. Antra vertus, pats Aloyzas yra mano vaizduotės vaisius, todėl atsekti priežasčių ir pasekmių grandinėlę tampa gana sudėtinga, o gal ir neįmanoma.
Belieka įsodinti skaitytoją į traukinį viliantis, kad jis išliks skaitytoju, o nepateks į šią istoriją kaip dar vienas aktyvus literatūrinis herojus (Dieve apsaugok!).
- - -

Moteris

Aloyzas Bronius Tavarėnas žiūrėjo į savo mirusį telefoną ir sunkiai dūsavo.
- Negražu šitaip, - tarė jis man. – Paliekate mane be duonos kąsnio...
- Betgi... – sutrikau, - kiti jūsų poezijos rinkiniai buvo pakankamai sėkmingi, ar ne?..
- Aha... Prieš man pastatant sieros junginių fabriką. Manote, jis centus kainavo?!
Taikiai kilstelėjau rankas, sumurmėdamas kažką panašaus į „atsiprašau“.
- Jeigu mudu jau vykstame į Rusijos šiaurę, - staiga pasakė Bronius, - labai tikiuosi, kad rasime ten kažką labai pelningo, nes prisiekiu, elgeta liksiu ne aš vienas! Prisiminkite, Arnoldai, kad esate priklausomas nuo manęs tiek...
- Aurimas, - pataisiau jį nesusimąstydamas.
- Tebūnie. Vis tiek esate mano vaizduotės vaisius. Kaip aš – jūsų. Mudu susiję. Jeigu ne aš – jūsų čia iš viso nebūtų!
- O jeigu ne aš… - pradėjau pagautas įkarščio, tačiau mane nutildė beldimas į kupė duris.
- Užeikite, - nervingai šūktelėjo Bronius.
Durys slydo į šoną labai sunkiai, lyg lankytojui būtų stigę jėgų.
Už jų stovėjo moteris. Liekna brunetė gėlėta suknele su rankinuku rankose. Plaukai garbiniuoti, dažytose lūpose – lengva šypsena.
Ji nužvelgė mudu svajingu žvilgsniu ir tankiai suklapsėjo blakstienomis.
- Galima? – paklausė gryna lietuvių kalba.
- Žinoma, panele, - pašoko Bronius, patraukdamas savo lagaminėlį nuo minkštasuolio. – Vietos čia daug. Jūs kur važiuojate?
- Nežinau, - ji, nesiliaudama šypsotis, atsisėdo ir pasidėjo rankinuką ant kelių. Tada nukreipė žvilgsnį į nebūtį, kurioje  mudu su Broniumi tarsi neegzistavome.
- Važiuojate nežinia kur? – nustebau, bet Bronius staiga davė man ženklą tylėti. Jis atsisėdo šalia nepažįstamosios ir susidomėjęs akimirką žiūrėjo į ją.
- Ką manote, Aurimai?
- Apie ką? – paklausiau.
- Apie šią moterį, apie ką dar? Nagi, pažiūrėkite į ją! Jauna, graži, važiuojanti nežinia kur... Pamenate, ką sakiau prieš traukiniui pajudant? Kad mums trūksta tik moters! Ir štai ji – moteris! Ką manote?
Buvau sutrikęs ir pasipiktinęs tokiu Broniaus elgesiu moters akivaizdoje, tačiau netrukus supratau, kad jai visiškai tas pats, apie ką mudu kalbamės.
Ji tiesiog sėdėjo ir šypsojosi, žiūrėdama kažkur į nematomą tašką ore. Net nebandė paklausti, kokį čia šūdą malame. Jai buvo neįdomu.
- Graži, ar ne? – Bronius pamojavo merginai prieš veidą. – Mieloji, kuo jūs vardu?
- Ona, - atsakė ši, trumpai pažvelgusi į Bronių. Poetas dėbtelėjo į mane kiek nepatenkintas.
- Tai jūs sugalvojote jai vardą?
- Nežinau, - nustebau. – Gal tik šiaip pagalvojau, kad ji galėtų būti vardu...
- Nebegalvokite, - patarė man Aloyzas. – Man būtų labiau patikę. Jeigu ji būtų Andželina Žoli. Nagi, juk jūs sugebate fantazuoti!.. Apsimeskite galų gale...
Jis ištiesė ranką ir paglostė moters koją.
- Oi, aš pamiršau... – pasakė Bronius. – Vėlgi – kuo jūs vardu?
- Oi, aš irgi susipainiojau, - nuraudo viešnia. – Atleiskite. Aš - Andželina Žoli.
- Malonu, - dabar jau poetas plačiai nusišypsojo, nepaliaudamas glostyti jos šlaunies.
Jis dar kurį laiką glostė jos koją, tada kilstelėjo ranką prie krūtinės ir užkišo už suknelės, lyg tikrindamas krūtų dydį.
- Ar suprantate, ką tai reiškia? – kreipėsi jis į mane. – Tobula moteris! Graži, atitinkanti kiekvieno poreikius, be to, tylinti kai to labiausiai reikia!
- Liaukitės, - pasakiau jam, baisėdamasis scena. Bronius maigė viešnią, pakišęs ranką po jos drabužiais. – Jums gal ir malonu, bet aš ne vojaristas...
- Na taigi, - prunkštelėjo Bronius. – Jūs idiotas. Žinoma, kad esate vojaristas! Jeigu nebūtumėte toks, ši scena nebūtų įvykusi jokiais būdais! Pripažinkite ir mėgaukitės...
Sėdėjau išsižiojęs ir pasipiktinęs, negalėdamas sutalpinti Broniaus pareiškimo.
- Einu, pasivaikščiosiu, - pagaliau nusprendžiau, lyg ketindamas įrodyti, kad nesu toks. – Kai grįšiu, kad jos čia nematyčiau!
Įsijautęs Bronius tik linktelėjo.
- Tik neimkite giliai širdin, - šūktelėjo, kai jau uždarinėjau duris. – Jūs pats mane sutvėrėte tokį!..

Net jeigu ir taip (o taip, beje, ir buvo), man nuo to nė kiek nepalengvėjo. Šis kūrinys buvo pakankamai savarankiškas, kad galėtų priversti prakaituoti savo kūrėją.
Aš labai norėjau grįžti namo, ištrūkti iš šio traukinio, tačiau tai buvo bene vienintelis man nepavaldus dalykas. Regis, tai buvo Broniaus privilegija ir man beliko palikti jį ramybėje viliantis, kad jis vėliau ir man padarys paslaugą. Grąžins mane namo.

Šis traukinys turėjo neveikiantį vagoną – restoraną. Jame buvo tuščia, o lentelė virš baro skelbė – „Uždaryta. Nešiukšlinti“.
Atsidusęs susmukau prie vieno iš stalelių ir ėmiau stebėti pro šalį judančius vaizdus, nusiteikęs ilgai truksiančiai monotonijai. Iš galvos niekaip neišėjo vaizdai, matyti paskutinėmis akimirkomis kupė...
- Ko nors gersite? – staiga paklausė vyriškas balsas padoria rusų kalba.
Apstulbęs nužvelgiau oficiantą, išdygusį iš niekur.
- Betgi... – sumurmėjau sutrikęs, - neveikia!..
- Kas neveikia? – paklausė jis. – Gal kavos?..
Apsidairęs pastebėjau, kad baras pilnas įvairiaspalvės taros, dzingsinčios traukinio ritmu. Atsklido radijo garsai, sumišę su kažkokio patiekalo aromatu, o prie gretimo stalelio rymantis vyriškis mėgavosi cigaro dūmu.
- Traukinio restoranas vaišina, pone, - vėl kreipėsi oficiantas. – Tai ko pageidausite?
- Kavos... - pasakiau, stengdamasis apsidairyti atidžiau ir pastebėti iki šiol pražiopsotas detales. Vagonas – restoranas visgi dirbo. Lentelės virš baro nebebuvo, o žmonės pamažu rinkosi, užimdami tvarkingus staliukus ir kalbėdamiesi apie įvairiausius dalykus.
Nežinia, ar čia mano trumpas pasvajojimas padėjo, tačiau pasijutau jaukiai.

---

Po valandos nusprendžiau grįžti. Kava padėjo man apsispręsti, kad nevertėtų tobulos moters palikti tokio netobulo žmogaus glėbyje, net jeigu jis mano kūrinys.
- Nagi sveiki, - pasisveikino nepaprastai švytintis Bronius.
Moters nebebuvo.
- Išėjo?
- Išėjo, - linktelėjo jis. – Gyva ir sveika. O ką jūs manėte?
- Nieko.
- Na tik nereikia! – pasakė. – Įsiveržėte vidun lyg šventas Jurgis, ieškantis drakono. Manėte, kad ją nuskriausiu? Aš? Tas, kurį jūs sugalvojote? Mielas Aurimai, Froidas čia įžiūrėtų daugybę nesutarimų su savimi...
- Personažą sukurti galima nebūtinai gerą, - pyktelėjau.
- Jūs nepakankamai patyręs, kad sukurtumėte išsamų personažą, neatitinkantį jūsų paties vidinio nusiteikimo, - pareiškė jis.
- Aš nerūkau žolės...
- Bet jūs ir neprievartaujate moterų. Žolė – čia paįvairinimas, humoristinis elementas, kurio aš neatsisakysiu. Na taip – aš ir nesugebėčiau atsisakyti. Bet moterys... ech...
Bronius išsitraukė dėžutę ir ėmė taisyti suktinę.
- Beje, galima būtų įžvelgti ir kitokių priežasčių, - suniurnėjo jis. – Pavyzdžiui, jūs pavydite man mano nuotykio ir atskubėjote patikrinti, ar moteris pasiruošusi pakartoti su jumis...
- Liaukitės...
- Tai tobula moteris, - nesiliovė poetas. – Apie ją, dievaži, galima visą poemą sukurti. Penkiapėdžiu jambu. Kryžminiais rimais, kurie pastaruoju metu išsigimė į ką tik nori. Žinote, aš ketinu būti paskutiniuoju pionieriumi, besilaikančiu kryžminio rimo. Gal už tai mane prisimins šioje haiku ir baltų eilių eroje... Beje, jums tas „haiku“ nepanašu į keiksmažodį? Man panašu. Galima kam nors taip ir pasakyti – „eik tu haiku... “

Buvau dėkingas, kad Bronius pagaliau paliko tobulos moters temą užnugaryje ir ėmėsi haiku.
- Man reikia pasivaikščioti... – sumurmėjau, galvodamas apie tualetą.
- Taip taip, eikite. Kava tikriausiai nedera jūsų organizmui. Kitą kartą gausite nemokamos arbatos.
- Tai buvo jūsų darbas?! – apstulbau.
- Na tik nerėkite. Buvau dėkingas, kad palikote mane vieną, tai atsidėkodamas pagalvojau – o kodėl negalėtumėte pasivaišinti ta proga nemokama kava kur nors?.. Tobulos moterys nesimėto, Aurimai. Jos – kaip Dievo dovana...
Neišgirdau tęsinio, nes jau skubėjau koridoriumi. Tik užsidaręs tualete pajutau, kad nebenoriu šlapintis. Ir visgi tas nemalonus spaudimas atvijo čionai, lyg turėdamas tikslą.
- Brangusis, - net stryktelėjau, pajutęs rankas, slystančias marškiniais. Atsisukęs pamačiau tobulą moterį, kuri greičiausiai tykojo viduje.
- A... Andželina?
- Žoli, - pritarė ji, nusileisdama ant kelių. Jos pirštai sugraibė kelnių užtrauktuką ir atsegė. – Pasilinksminsim?..

---

Sėdėjome kupė dviese, abu nepaprastai švytintys ir laimingi. Bronius rūkė suktinę, aš vis dar regėjau paskutines scenas su tobula moterimi. Žinojau, kad tai buvo Broniaus sumanymas, bet stengiausi nekalbėti su juo apie tai.
- Žinote, kas man keista? – sumurmėjo jis. – Kad dar niekas nepatikrino mūsų bilietų. Jūs turite bilietą?..

Neprisiminiau turįs. Pasirausiau savo daiktuose, tačiau nieko panašaus neradau. Poetas šypsojosi.
- Mažiau galvokite, Broniau, - paprašiau. – Nebent norite kelionę tęsti pėsčiomis.
- Aš ir negalvoju, - gūžtelėjo jis pečiais. – Tiesiog kai kurie įvykiai turi įvykti natūraliai, ar ne? Pasodink tobulą moterį šalia netobulo vyro ir natūralus šio poelgio rezultatas bus toks, kurį abu patyrėme.

Koridoriumi sudundėjo grėsmingi žingsniai. Kažkas pabeldė į gretimo kupė duris.
- Kontrolė! – nugriaudėjo rūstus balsas.
Sekantys turėjome būti mes.
Natūraliai...
2009-07-05 12:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 10:00
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 00:50
Aeron
Ir vėl jokio sekso, tik tuščios užuominos:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-13 14:06
Sauleta naktis
įdomus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-13 08:33
Leviatanas
Nevisai supratau veikiančio mechanizmo - kaip formuojama fantazija, ar apskritai čia nėra nieko nesufantazuoto? Tik tarsi minėtas Z. Froidas ir pasąmonė. Būtent todėl, labiau į prozą. Nes neaišku, nepaaiškės, nes jausmas. Nepaisant, \"liuks\".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-07 00:23
klimbingupthewalls
lengvas vasaros skaitalas. šyptelėjau, gal net prajuokino gerąja prasme truputį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-06 14:49
Damastas
Gerb Kitkuti, kai jau isaugsit is to amziaus ir teiksites atsilankyt pas logopeda, as Jums mielai paaiskinsiu, kad vyrai riboti tol, kol alkani. Kai gauna savo brontazaurienos kepsni ir pasismagina i valias, jie menesienos sviesoje ima kurti eiles, tuo tarpu is virtuves jaukiai sklindant sveiciamu puodu garsams.

Parasyta sklandziai. Kazkur girdeta, kazkur jau matyta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-06 08:39
omnia_mea
Dėčiau į prozą. Yra plona riba tarp alternatyvaus pasaulio ir literatūrinio nerealumo, R. Bredberis labai dažnai balansuoja ant šios ribos. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – puiki proza, bet ar fantastika?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-05 19:54
jovaras
na įdomus, sukeliantis šypseną kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-05 19:32
Tilitė
Puikiai :) Smagus kūrinėlis ir pavyzdingai tvarkingas.

P. s. Išskyrus „sekantys“. http://www.vlkk.lt/lit/2962
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-05 16:30
Kitkutis
Vyrai yra ripoti, lapai lapai. Niekaip negaliu tsupratsti, kodėl Dievats juots tokiuts padarė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą