Vakaras sulūžo, šipuliais pabiro,
Snaudžia Apolono septynstygė lyra,
Tik nakties šešėlius supa vėjas tyliai.
Groja laiko smiltys tarpe sielos vyrių.
Kėpso praradimai kaip išklerę ratai,
Nerimo dirvonuos kreivos vėžės matos.
Vėl pjūklu per sielą, vėl peiliu į širdį...
Ateities oazėj džiaugsmo nesigirdi.
Vakaras sulūžo, šipuliais pabiro,
Vėlei ritas skruostu sopulingi vyliai.
Sutemoj paklydus blaškosi aušrinė,
Su vienatve traukia skaudžią sutartinę.